Išmintis

Gyveno sykį karalius; daugelį metų jis kariavo ir plėtė savo karalystės ribas. Sulaukęs šešiasdešimties suvokė, jog per savo gyvenimą ne kažin ką sužinojo apie patį gyvenimą ir egzistencijos prasmę. Sušaukė ministrus, patarėjus ir įsakė:
- Paimkite visus pinigus iš mano seifo ir keliaukite į keturias pasaulio puses ieškoti išminties knygų; norėčiau pagaliau pažinti tikrąją gyvenimo išmintį. Pavaldiniai pasiėmė aukso maišus ir leidosi į kelią visomis žemės kryptimis. Grįžo po septynerių metų, varydami keturiasdešimt kupranugarių, kraute apkrautų įvairiausiomis knygomis - didelėmis ir mažomis. Milžiniškas retų knygų kalnas. Visa tai išvydęs, karalius sušuko:
- Man šešiasdešimt septyneri metai, nespėsiu tiek visko perskaityti. Padarykite man šių veikalų santrauką!
Sukviesti gabiausi mokslininkai pasinėrė į darbą ir po septynerių metų įteikė valdovui puikią viso šio išminties lobyno santrauką. Tačiau toji santrauka buvo tokia didžiulė, kad jai panešti reikėjo septynių kupranugarių.
- Man jau septyniasdešimt ketveri, - palingavo galvą karalius. - Neturiu tiek laiko, kad viską perskaityčiau. Padarykite dar vieną santrauką! Buvo padaryta santraukos santrauka. Tam prireikė dar septynerių metų, o po jų mokslo vyrai teturėjo krovinį vienam kupranugariui.
- Man jau daugiau kaip aštuoniasdešimt, - tarė vis labiau silpstantis valdovas. - Mano akys pavargusios. Niekaip nepajėgčiau perskaityti šių knygų. Sutraukite viską dar labiau!
Žinovai vėl ėmėsi darbo. Septynerius metus dieną naktį sėdėjo palinkę prie sudėtingų raštų. Galiausiai jiems pavyko sudėti visą pasaulio išmintį į vieną knygą. Tuo metu pas išminčius atbėgo sargybinis:
- Greičiau neškite knygą karaliui. Jis miršta.
Valdovas jau buvo sulaukęs aštuoniasdešimt aštuonerių ir gulėjo savo lovoje apimtas agonijos.
Mokslingiausiasis iš visų palenkė ausį prie karaliaus lūpų ir išgirdo silpną valdovo šnabždesį:
- Būk malonus, perduok man vienu sakiniu visą pasaulio išmintį, visą žinojimą...
- Štai, jūsų didenybe: „Išgyvenk esamą akimirką".

Dažnas iš mūsų niekada nelaimės svarių apdovanojimų. Netaps milijonieriumi, nedainuos Eurovizijoje, nebus išrinktas prezidentu, negaus Nobelio premijos.
Tačiau mums visiems gali suteikti džiaugsmo malonios gyvenimo smulkmenos. Švelnus rankos spustelėjimas. Bučinys į skruostą. Mėnulio pilnatis. Laisva vieta mašinų stovėjimo aikštelėje. Spragsintis židinys. Spalvingas saulėlydis. Mėgaukis mažomis gyvenimo saldybėmis. Jų yra apsčiai kiekvienam.

--Bruno Ferrero

Nenuleiskite rankų

Viskas mūsų rankose, todėl jų negalima nuleisti.
--Koko Šanel

Pergalė

Mes įveikiame ne kalną, bet patys save.

--Edmundas Hilaris

Dek, kad uždegtum

Kad uždegtum, visų pirma pats turi degti tuo jausmu. Kad pravirkdytum, visų pirma ašaros turi tekėti pačiam. Kad įtikintum, visų pirma pats turi tikėti.

--Vinstonas Čerčilis

Turėk svajonę

Ne tas vargšas, kuris neturi ne skatiko kišenėj, o tas, kuris neturi svajonės.

-- Sokratas

Eik tik pirmyn

Kol nenustoji bandyti, Tu dar nepralaimėjai.

--Mike Ditka

Neatsitrauk

Neišsigąsk, jei iš pradžių pasirodo sunku. Tai tik pirmas įspūdis. Svarbiausia neatsitraukti. Tu turi valdyti save.

--Olga Korbut

Linksmumas

 

Nėra didesnės kasdienės dorybės už linksmumą. Ši žmonių savybė panaši į saulėtą dieną ar lietų, drėkinantį augalus po sausros. Linksmo veido šviesa pasklinda aplinkui ir suteikia įkvepiančios laimės.

— T.Carlyle

Svajonės

Ateitis priklauso tiems, kas tiki savo gražiausiomis svajonėmis...

--E. Roostevelt

Noriu žinoti

Manęs nedomina, ką Tu darai, kad pragyventum. Aš noriu žinoti, ko Tu trokšti, ir ar drįsti svajoti apie savo susitikimą su savo širdies ilgesiu.
Manęs nedomina, kiek Tau metų. Aš noriu žinoti, ar surizikuotum atrodyti kvailiu dėl meilės, dėl savo svajonių, dėl nuotykio būti gyvam.
Manęs nedomina, po kokiomis planetomis esi gimęs. Aš noriu žinoti, ar esi susilietęs su savo širdgėlos centru, ar atvėrė Tave gyvenimo išdavystės, o gal susitraukei ir užsidarei iš baimės dėl būsimo skausmo.
Aš noriu žinoti, ar gali sėdėti su skausmu, mano ar savo paties, neimdamas judėti, kad jį paslėptum, susilpnintum ar nustatytum. Aš noriu žinoti, ar gali būti su džiaugsmu, mano ar savo paties, ar gali šokti kaip laukinis ir leisti ekstazei pripildyti Tave iki rankų ir kojų galiukų, neperspėdamas mūsų, kad būtume atsargūs, realistiški, ar prisimintume buvimu žmogumi apribojimus.
Manęs nedomina, ar tai, ką pasakoji, yra tiesa. Aš noriu žinoti, ar gali apvilti kitą, kad išliktum teisingas prieš patį save. Ar gali ištverti išdavystės kaltinimą, ir neišduoti savo paties sielos.
Aš noriu žinoti, ar Tu gali pasitikėti ir todėl būti vertas pasitikėjimo. Aš noriu žinoti, ar gali įžvelgti grožį, net kai nėra gražu kiekvieną dieną, ir ar gali semtis iš jo, kaip iš savo gyvybės šaltinio.
Aš noriu žinoti, ar gali gyventi su nesėkme, savo ar mano, ir vis tiek stovėti ant ežero krašto ir šaukti auksinei pilnačiai: "Taip!".
Man neįdomu žinoti, kur gyveni ir kiek turi pinigų. Aš noriu žinoti, ar tu galėtum atsikelti po vargo ir nevilties nakties, nuvargęs ir sumuštas iki kaulų, ir daryti tai, kas reikalinga padaryti dėl vaikų.
Man neįdomu, kas Tu esi, ar kaip čia patekai, - aš noriu žinoti, ar stovėsi su manimi liepsnos centre, ir neatsitrauksi atatupstas.
Man neįdomu, kur, ką ir su kuo Tu esi studijavęs. Aš noriu žinoti, kas palaiko Tave iš vidaus, kai visa kita atkrenta. Aš noriu žinoti, ar tu gali būti vienas pats su savimi, ir ar tu iš tiesų mėgsti draugiją, kurią palaikai pats sau tuštumos akimirkomis.

 -- Autorius nežinomas; Interneto platybės

Laiškas

Gabrielis Garcia Marquezas neseniai pasitraukė iš viešojo gyvenimo dėl sveikatos - limfos vėžys. Regis, kad liga vis labiau plinta. Šis visame pasaulyje žinomas Kolumbijos rašytojas pasiuntė atsisveikinimo laišką bičiuliams. Štai tas jaudinantis laiškas.

Jei Dievas nors valandėlei pamirštų, kad esu skudurinė marionetė, ir dovanotų man dar dalelę gyvenimo, veikiausiai neišsakyčiau atvirai visko, ką galvoju, tačiau tikrai visuomet apmąstyčiau tai, ką sakau. Vertinčiau daiktus ne pagal tai, kiek jie kainuoja, bet pagal tai, ką jie man reiškia. Miegočiau kur kas mažiau, svajočiau daugiau. Susivokiau, jog kiekvieną minutę, praleistą užmerktomis akimis, netenkama šešiasdešimt sekundžių šviesos. Vaikščiočiau tuomet, kai kiti sėdinėja, atsibusčiau, kai kiti dar miega. Klausyčiausi, kada kalba aplinkiniai, mėgaučiausi puikiais šokoladiniais ledais. Jei Dievas dovanotų man dar dalelę gyvenimo, rengčiausi labai paprastai. Tysočiau kniūbsčias saulėje, apnuoginęs ne tik visą kūną, bet ir sielą. Dieve mano, jei dar nors kiek plaktų mano širdis, aprašyčiau savo neapykantą ledui ir laukčiau, kol patekės saulė. Nudailinčiau Benedetti* poemą Van Gogho svajomis apie žvaigždes
ir drauge su Serrato* * daina padovanočiau kaip serenadą mėnuliui. Savo ašaromis laistyčiau rožes, idant pajusčiau skausmingą spyglių dūrį ir švelnų jų žiedlapių bučinį. Dieve mano, jeigu aš turėčiau dar nors dalelę gyvenimo... Nė dienos nepraleisčiau nepasakęs aplinkiniams, kaip aš juos myliu. Kiekvieną vyrą ir kiekvieną moterį įtikinčiau, kad jie man mieliausi; gyvenčiau įsimylėjęs meilę. Įrodyčiau žmonėms, kad jie klysta, manydami, jog neturi jėgų įsimylėti, kai pasensta; jie nežino, jog pasensta, kai liaujasi mylėję! Vaikams duočiau sparnus, tačiau skraidyti jie turėtų išmokti patys vieni. Seneliams paaiškinčiau, kad mirtis ateina ne podraug su senatve, o su užmarštimi.

Žmonės, aš iš jūsų išmokau tiek dalykų... Sužinojau, kad visi trokšta gyventi kalno viršūnėje, nesuvokdami, kad tikroji laimė yra kopimas į tą kalną stačiu jo šlaitu. Supratau, jog kai tik ką gimęs mažylis savo mažame kumštelyje suspaudžia tėvo pirštą, susieja jį su savimi visam laikui.
Suvokiau, kad žmogus turi teisę iš aukšto žvelgti į kitą žmogų tik tol, kol padeda jam atsikelti. Iš jūsų išmokau begalės dalykų, tačiau prisipažįstu, jog daug kuo jau nebegalėsiu pasinaudoti, nes kai mane uždarys į tą dėžę, vadinamą grabu, deja, būsiu jau tikrai pasitraukęs iš šio gyvenimo. Visuomet sakyk, ką jauti, ir daryk tai, ką galvoji.

Jeigu žinočiau, kad šiandien bus paskutinis kartas, kai matysiu tave miegantį, stipriai apkabinčiau ir melsčiau Viešpatį, kad galėčiau pabūti tavo sielos angelu sargu. Jei žinočiau, kad šis kartas bus paskutinis, kai matysiu tave, išeinantį pro duris, apkabinčiau tave ir pabučiuočiau, o paskui vėl pašaukčiau, idant galėčiau dar kartą padaryti tą patį. Jeigu žinočiau, kad paskutinį kartą girdžiu tavo balsą, įrašyčiau į juostelę visus tavo žodžius, idant galėčiau klausytis jų be galo. Jeigu žinočiau, jog dabar matau tave paskutinį kartą, pasakyčiau, kad myliu tave. Nemanyčiau kvailai, jog tu šitą jau žinai.
Visuomet išaušta rytojus, ir gyvenimas mums suteikia dar vieną progą reikalams sutvarkyti, tačiau galbūt aš klystu, ir šiandien yra paskutinė mums likusi diena, tad man labai maga pasakyti tau, kaip aš myliu tave ir kad niekuomet nepamiršiu tavęs. Rytojus neužtikrintas niekam - nei jaunam, nei senam. Gali būti, kad šiandien jau paskutinis kartas, kai matai tuos, kuriuos myli. Todėl nelauk daugiau; tai, ką esi sumanęs, daryk šiandien, nes jei rytojus daugiau neišauš, tikrai gailėsies dienos, kai nesuradai laiko nusišypsoti, apkabinti, pabučiuoti, kai buvai labai užimtas ir nesuradai laiko padaryti aplinkiniams ką nors gera. Stenkis, jog tie, kuriuos myli, būtų šalia tavęs; pašnibždėk jiems į ausį, kad juos labai myli; mylėk juos ir elkis su jais maloniai. Surask laiko ištarti
jiems: man labai gaila, atleisk man, prašom, ačiū bei visus kitus meilius žodžius, kokius tik žinai. Niekas neprisimins tavęs dėl tavo slaptų minčių. Paprašyk Viešpatį stiprybės ir išminties išsakyti jas. Parodyk savo draugams, kad jie tau neapsakomai svarbūs. 

-- Gabriel Garcia Marquez. Laiškas

Draugai

 

 

...Turiu tris draugus: vienas mane myli, kitas - neapkenčia, trečias man abejingas. Tas, kuris mane myli, moko švelnumo. Tas, kuris neapkenčia - atsargumo, o abejingasis - pasitikėjimo savimi.

 

---Ivanas Paninas

   Ne kiekvienas gali būti geriausias draugas. Kai kurie žmonės nenorės su mumis net susipažinti. Kiti dėl kokių nors priežasčių gali mūsų nemėgti. Tačiau galime visus šiuos žmones laikyti savo draugais pripažindami, kad kiekvienas iš jų gali mums kažką duoti.

   Supratę, kad ne kiekvienas mėgsta ar nori būti mūsų draugas, galime pasijusti įskaudinti. Bet ar mes patys su kiekvienu norime draugauti? Žinoma, yra žmonių, kurie mums nusibodo, kurie mus pykdo ar atstumia.

   Tai visiškai natūralu, kad ne kiekvienas yra mūsų draugas. Iš tų, kurie mūsų nemėgsta, galima sužinoti, kokie mūsų poelgiai kam nors nepatinka. Iš tų, kurie nesiekia draugystės, galime sužinoti, kad ne kiekvienas yra mūsų pusėje. Tokie žmonės padės mums vertinti labiau reikšmingus gyvenime žmones, kurie neabejotinai yra mūsų draugai.

 

Aš žinau, kad mano gyvenime yra keletas ypatingų draugų. Šiąnakt galiu būti dėkinga už jų paramą.

Ačiū, kad buvote, esate ir būsite mano gyvenime, nesvarbu mylite, nekenčiate ar esate abejingi.

 

Jūs palikote pėdsaką Laimuckos širdyje...ir ačiū

 

Spalvotos kreidelės

Niekas nežinojo, kada tas žmogus atvyko į miestą. Atrodė, jis visada buvo ten - ant šaligatvio, labiausiai sausakimšoje gatvėje, pilnoje parduotuvių, restoranų, elegantiškų kino teatrų, nušlifuotoje vakarinių pasivaikščiojimų ir įsimylėjėlių susitikimų.
Suklupęs ant žemės, spalvotomis kreidelėmis piešė angelus, nuostabius, saulėtus kraštus, laimingus vaikus, pražydusias gėles ir svajones apie laisvę.
Žmonės jau seniai buvo pripratę prie šio žmogaus. Retkarčiais ant piešinio numesdavo monetą. Kartkartėm sustodavo šnektelėti su juo. Pasakodavo jam apie savo rūpesčius, viltis, vaikus: nuo paties mažiausiojo, kuris dar tebenorėjo miegoti lovytėje, iki paties didžiausiojo, nežinančio, kokį fakultetą išssirinkti, nes taip sunku nuspėti ateitį.
Žmogus klausėsi. Daug klausėsi ir mažai kalbėjo.
Vieną dieną jis pradėjo krautis savo daiktus, norėdamas išvykti. Aplink susirinko daug žmonių ir jį stebėjo. Žiūrėjo ir laukė.
- Palik ką nors mums. Prisiminimui...
Žmogus skėstelėjo tuščiomis rankomis: ką gi jis galėtų padovanoti?
Bet žmonės supo jį ir laukė.
Tada jis iš kelionmaišio išsitraukė spalvotas kreideles, kuriomis piešdavo angelus, gėles bei svajones, ir atidavė jas žmonėms. Kiekvienam po spalvotos kreidos gabalėlį. Paskui netaręs nei žodžio, nuėjo.
Ką darė žmonės su spalvotomis kreidelėmis?
Vieni jas įrėmino, kiti nunešė į modernų miesto muziejų, dar kiti įsidėjo į stalčių, bet dauguma jas pamiršo.

Atėjo Žmogus. Jis Tau paliko galimybę nuspalvinti pasaulį. Kaip pasielgsi su savo kreidelėmis?

Bruno Ferrero

Požiūris į save

 

 

Tikroji laimė yra išnaudoti save ypatingam tikslui pasiekti, būti gamtos jėga, o ne neramiu savanaudžiu rūpesčių ir negalavimų gniužulu, besiskundžiančiu, kad pasaulis nepatenkina laimės troškimo. Aš manau, kad mano gyvenimas priklauso bendruomenei, ir tol kol gyvenu, jaučiu pareigą daryti dėl jos viską, ką galiu. Noriu kuo daugiau save išnaudoti iki mirties - mat kuo sunkiau dirbu, tuo labiau gyvenu. Aš džiaugiuosi gyvenimu dėl jo paties. Man gyvenimas ne "trumpa žvakė", o nuostabus fakelas, kurį man leista šiek tiek palaikyti. Prieš perduodamas jį ateities kartoms aš noriu, kad jis degtų kuo ryškiau.

 

 -- George Bernard Shaw

Tikėk savim

Tikėk savimi ir ateis diena, kai kitiems neliks nieko kito kaip taip pat patikėti tavimi.

--Cynthia Kersey

Sėkmės kelias

Sėkmės kelias – tai lyg bėgimas aukštyn žemyn važiuojančiu eskalatoriumi. Tu turi bėgti, nes jei eisi - tu stovėsi vietoje, jei sustosi – judėsi žemyn!

--Anneloes Zuiderveen

Pasitaisykim

Žmogus gimsta sudužęs. Jis gyvena save taisydamas. Klijai yra Dievo malonė.

---Eugene'as O'Neillas

Gal ši diena buvo tokia, kad mes pasijutome sudužę į daugybė šukių, negalėjome pasirinkti krypties ar praradome pasitikėjimą savimi? Šįvakar gali atrodyti, kad tiesiog neįstengiame susirinkti savo šukių, kad geriau susisukti į kamuoliuką ir laukti naujos dienos.
   Bet rytdienos aušra stebuklų neatneš. Ar atsisakysime savo sumanymų, priklauso nuo mūsų. Pametę marškinių sagą mes juk neišmetame marškinių. Kas prisisiūtume sagą, reikia adatos, siūlo ir šiek tiek kantrybės. Šis darbas nebūtinai turi būti nepriekaištingas, bet tiesiog toks, kad mes vėl galėtume nešioti marškinius.
   Šiąnakt mums reikia laiko,  kad pataisytume save. Mes turime įrankius: Aukščiausiąją galią, literatūrą ir meditacijas. Tai mūsų adata ir siūlas. Dievo malonė mums davė visa, ko reikia taisymui.

Kaip aš galiu panaudoti programos įrankiu, kad pataisyčiau save?

--- Amy E. Dean Nakties šviesa. Vakaro meditacijos

Tikslas

Žmogus, jei nežino, ko nori, blaškosi net lygiausiame kelyje, o štai vedamas tikslo jis tvirtai juda pirmyn nekreipdamas dėmesio į sunkumus.

--Tomas Karlailis

Mūsų didžiausia silpnybė - nepakankamas užsispyrimas. Jei nori, kad pasisektų - visuomet bandyk dar vieną kartą!

--Tomas Edisonas

Gerumas

Gerumas - kalba, kuria gali kalbėti nebyliai ir kurios gali klausyti kurti.

--K. Bou

Nuostabus projektas, gal tai ir Tavo svajonė?

Latvijos milijonierius įgyvendino fantastišką projektą: pastatė gyvenvietę, kurioje gamta ir modernios technologijos suteikia galimybę gyventi neatsisakant įprasto komforto.

Išpirkęs 3000ha žemės latvis pastate "Saulės miestą" - Amatciems. Čia galioja savos taisyklės,  kurių privalo  laikytis visi, kurie nori čia gyventi.

Namai pastatyti iš ekologiškų medžiagų ir taip, kad iš langų vieno namo nesimatytų gyventojų kitame name.

Prie kiekvieno iš 300 namu yra ežero ir miško gabaliukas. Visą tai įskaičiuota į kiekvieno sklypo kainą (sklypai nuo  0,4 iki 1,3 ha).

 

Namuose irengta kanalizacija paklota naudojant spec. techniką pravedant komunikacijas po medžių šaknimis. Taip pat įrengtas greitaeigis internetas. Šilumos siurblys leidžia naudotis žemės energija patalpų ir vandens šildymui. Tik esant labai dideliems šalciams gali tekti uždegti židinį, kuris taip pat įrengtas kiekviename name. Šiukslių išvežimas ir kiti miesto patogumai taip pat įrengti.

 

Miško mieste draudžiama statyti tvoras ir lauke ant grandinės laikyti šunis. Šunys laikomi tik namo viduje. Nesigirdi jokio šunų lojimo. Miško gyvūnai vaiksto aplink namus nieko nebijodami.

 

Iš 300 sklypų jau parduoti 150. Pasižvalgykite ir jūs ir išsirinkite savo namuką ar sklypą:

http://www.amatciems.lv/rus/map/plan.html

Šaltinis:  http://www.amatciems.lv/rus/ideja.html

Feng - Shui (relaksacinė muzika)

Trumpam atsiribokite nuo rūpesčių ir pailsėkite. Suteikite peno: sielai, akims ir ausims.

Kai gyvenimas sunkus

"...Kai gyvenimas pasidaro nepakenčiamai sunkus ir apima juodžiausia neviltis, regisi, kad žengus dar vieną žingsnį, nukrisi į bedugnę. Ir gerai. Užsimerk ir ženk tą žingsnį, pasiduok, leisk sau kristi, nesipriešink. Ir tada įvyksta stebuklas – krentant tave pasičiumpa galinga banga ir bloškia atgal – į siautulingą gyvenimo vandenyną…"

--E. M. Remarkas

Kaip įgyvendinti svajones

Lengviausia pasaulyje - rasti žmogų, galintį pasakyti ko kiti nesugeba padaryti.

Richardas M. DeVosas

"Nusimeskite grandines, surakinusias jus fraze "Aš negaliu!" O tada sugebėsite pasiekti bet kurį tikslą. Jūs galite viską... jei tikrai tuo tikite! Ar tai lengva? Žinoma, ne. Viskas, ko verta siekti, nėra lengvai gaunama. Ar galite pasiekti tikslą? Taip, bet tai sužinosite tik pabandę ir nebijodami bandyti nuolatos.
Žmonės, neturintys didelių tikslų, gauna tai, ko siekia. Kitaip tariant, jei nieko nesieksite, nieko ir neturėsite.
<> Kodėl dauguma žmonių leidžia pražūti svajonėms? Svarbiausia priežastis, mano manymu, - neigiamas, ciniškas aplinkinių žmonių požiūris. Dažniausiai tie žmonės - ne mūsų priešai, bet draugai ar net šeimos nariai. Priešai rūpesčių nekelia, vienaip ar kitaip su jais susitvarkome. O mūsų draugai, ypač skeptiškai nusiteikusieji, nuolat griauna svajones ciniška šypsena, nuolatine neigiama vibracija.
<> Visada atsiras kas nors, linksma veido išraiška ar balsu trošktantis nurodyti, kad viskas, kas nauja ar drąsu, pasmerkta nesėkmei. Neklausykite jų! Tai visuomet bus žmogus, niekada neuždirbęs dešimties tūkstančių per metus, bet žinantis visas priežastis, dėl kurių jūs neuždirbsite trisdešimties tūkstančių. <> Neleiskite gulinėjančiam ant sofos ar kas vakarą žiūrinčiam televizorių žmogui aiškinti jums apie gyvenimo beprasmiškumą. Jei turite giliai savyje nors kibirkštėlę svajonės - dėkokite už ją Dievui ir veikite. Tik niekam neleiskite jos užgesinti.
<> Patikėję, kad viskas įmanoma pasiekti, pamatysite, jog taip ir atsitinka! Pabandykite! Būsite nustebinti, kiek nuostabių dalykų gali įvykti.

Richardas M. DeVosas (Amway įkūrėjas)

--- Og Mandino Sėkmės unversitetas

Laisvė ir meilė

Visą gyvenimą meilę supratau kaip savanorišką vergiją. Ir klydau: vergija nėra meilė. Kas jaučiasi laisvas, myli iš visų jėgų. O kas myli iš visų jėgų, jaučiasi laisvas.
<> Jei myli, negali skaudinti kito, juk kiekvienas atsakingas už savo jausmus. Netekusi tų, kuriuos mylėjau, jaučiuosi sužeista. Šiandien esu įsitikinusi, kad niekas nieko nepraranda, nes niekas niekam ir nepriklauso.
Štai tikroji laisvė: turėti svarbiausią dalyką pasaulyje, bet jo nesisavinti.

-- Paulo Coelho "Vienuolika minučių"

Vyksmas

Nereikalauk, kad viskas vyktų pagal tavo norą, džiaukis, kad viskas vyksta taip, kaip vyksta.

--Epiktetas

Lankstumas

"Išmok atiduoti, jei nori aprėpti viską. Tobulink meną paleisti, jei nori pajusti viską. Būk minkštas lyg vanduo, jei nori būti nepalaužiamas. Būk niekuo, jei nori būti pats verčiausias..."

Gera būti savimi

"Paslapties" dovana kaip kam labai ypatingam: Paslaptis Tau
Šiandien mano naujo gyvenimo pradžia
Šiandien pradedu iš naujo
Šiandien visi geriausi dalykai ateina į mano gyvenimą
Aš dėkingas, kad esu gyvas
Aš matau grožį aplink save
Aš gyvenu su tikslu ir aistra
Aš atrandu laiko juoktis ir žaisti kiekvieną dieną
Aš budrus, energingas ir gyvas
Aš koncentruojuosi ties visais gerais dalykais mano gyvenime
Ir esu dėkingas už juos
Aš esu santarvėje su kiekvienu
Aš jaučiu meilę, džiaugsmą ir gausą
Aš esu laisvas būti savimi
Aš esu didingumas žmogaus forma
Aš esu gyvenimo tobulybė
Aš esu dėkingas būdamas savimi
Šiandien geriausia mano gyvenimo diena

Gyvenimo pamokos

<...> Kiekvienas potyris, išnyrantis tavo gyvenime, yra pamoka, kurią tau būtina išmokti, kad galėtum palypėti aukštyn gyvenimo laiptais. Kai mokinys pasirengęs, mokytojas visuomet pasirodo. <...> Šiaip ar taip, jei suvoki šį procesą ir kiekvieną situaciją laikai galimybe išmokti tam tikrą pamoką, gali pereiti į aukštesnę klasę. Beje, kaip paliekame senąją klasę, taip paliekame ir savo senąjį gyvenimą, kadangi perpratę būtiną pamoką daugiau su situacija, kurioje glūdėjo ta pamoka, mes nebesusidursime. Tai panašu į išsinėrimą iš senos odos. Šitaip nutinka kaskart, kai išmokstame naują pamoką, perprantame dar vieną dalyką ir palypėjame ant kitos gyvenimo laiptelių pakopos.<...> Tačiau jei nepripažinsi išgyvenime glūdinčio pamokymo (tarkime. dėl kokio nors įvykio kaltinsi kitus asmenis) ir nesugebėsi pamatyti tos išminties, kurią tau lemta įsiimti širdin, aplinkybės, arba ciklas, kartosisi tol, kol galiausiai savo pamoką išmoksi. Bet kuo daugiau bus nesėkmingų bandymų, tuo skaudesni darysis įvykiai, siūlantys vienokią ar kitokią pamoką. Ateis diena, kai įvykiai taps tokie kankinantys, kad liks vienintelė išeitis - išmokti pamoką. <...> Tavo dabartinė tikrovė yra atspindys tų pamokų, kurias tau privalu išmokti.

--Robin Sharma "Šventasis, Banglentininkas ir Vadovas"

Ašara ir šypsena

Aš neiškeisiu savo širdies liūdesio į žmonių džiaugsmą, ir nesutinku, jog ašaros, kurios sukelia sielvartą mano gelmėse, virsta juoku. Aš svajojau, kad mano gyvenimas liktų ašara ir šypsena: ašara apvalo širdį ir atskleidžia gyvenimo paslaptis bei gylius; šypsena priartina mane prie mano žemės sūnų ir tarpnauja man dievų garbinimo simboliu; ašara leidžia būti tarp žmonių sužeista širdimi, o šypsena reiškia mano džiaugsmą būčiai.
Aš trokštu numirti mylėdamas, o ne gyventi nuobodžiaudamas. Aš trokštu, kad mano sielos gelmėse amžiams išliktų alkis meilei ir grožiui. Aš stebėjau ir pamačiau, kad patenkinti žmonės yra nelaimingesni už visus ir arčiausiai materijos; aš pridėjau ausį ir išgirdau, kad svajojančio įsimylėjėlio atodūsiai yra saldesni už stygų skambesį.
Ateina vakaras ir žiedas suglaudžia savo lapelius, ir užmiega apsikabinęs savo meilę. O kai ateina rytas, jis atveria savo lūpas saulės bučiniui. Ir gėlių gyvenimas - meilė ir pasimatymas, ašara ir šypsena.
Išgaruoja jūros vandenys, Pakilę į viršų, jie susirenka ir tampa debesiu, kuris plaukia virš kalvų ir lygumų. O kai sutinka švelnų vėjelį, tai krenta ašaromis ant lauko ir subėga į upelius, ir grįžta į jūra - savo tėvynę. Debesų gyvenimas - išsiskyrimas ir susitikimas, ašara ir šypsena. Taip ir siela atsiskiria nuo vieningos Dvasios, ateina į materijos pasaulį ir praeina kaip debesis virš liūdesio kalnų ir džiaugsmo lygumų; ji sutinka mirties dveklmą ir grįžta ten, kur buvo - į meilės ir grožio jūrą - į dievą...

--Kahlil Gibran "Ašara ir šypsena"

Netobulas ąsotis

Valstietis kas rytą keliaudavo prie šaltinio pasisemti vandens. Pripylęs sklidinus du ąsočius ir pritvirtinęs juos savo asilaičiui ant nugaros, grįždavo į kaimą. Kelionės metu iš vieno ąsočio, seno ir suskilusio, sunkėsi vanduo. Kitas ąsotis, naujas ir tobulas, išsaugodavo visą į jį supilta vandenį, ir neprarasdavo ne lašelio. Senasis suskilęs ąsotis jautėsi pažemintas ir niekam nereikalingas. Juo labiau, kad naujasis nepraleisdavo progos pabrėžti savo tobulumo: "Iš manęs neištrykšta ne mažiausias vandens purslas, va o tu tuo pasigirti negali!"
Vieną rytą senasis ąsotis atvėrė širdį savo šeimininkui: „Aš žinau savo trūkumus. Tu gaišti laiką, vargsti, per mane prarandi dalį uždarbio. Kai pasieki kaimą, aš būnu pustuštis. Atleisk man už mano įtrūkimus ir silpnumą."
Kitą dieną keliaujant šeimininkas kreipėsi į suskilusį ąsotį:
-Pažvelk į šalikėlę.
-O, čia labai gražu, žydi nuostabios gėlės.
-Tai tavo dėka,- tęsė šeimininkas.- Aš žinojau tavo yda ir ja pasinaudojau. Nupirkau gėlių sėklų ir jas palei kelią išbėriau.Tu kas rytą laistei šalikėlę vandeniu to nežinodamas ir net neketindamas to daryti, būtent tu prikėlei šias gėles gyvenimui.

-- Bruno Ferrero

Katės šiukšlininkės siela

"Katė šiukšlininkė nieko neišmeta. Artinantis vasarai ji net nesišeria.<> Katė šiukšlininkė gaili išmesti nebereikalingų daiktų. Ji mano tokiu būdu užsitikrinanti saugumą, nes kitos katės retai braunasi į šiukšlininkės teritoriją. Tačiau atėjus metui poruotis, katės neatsiliepia į katino šiukšlininko kniaukimą. Jos nenori, kad prie jų žvilgančių kailinėlių glaustytųsi jo susivėlęs kailis. Šitaip katė šiukšlininkė užsidaro nuo viso pasaulio nesukdama sau galvos dėl kokių nors pareigų bendruomenei. Daiktai, kuriuos ji kaupia, beprasmiški. Nepakeistas kailis neteikia malonumo. Vienintelis katės šiukšlininkės turtas - iliuzijos. "

Labai lengva tapti kate šiukšlininke. Gali užgriozti namus visokiu šlamštu arba nemesti antsvorio, arba nenutruakti ryšio su žmonėmis, kurie nieko nebeduoda tavo gyvenimui. Jeigu esi linkusi prisirišti prie daiktų, gali būti sunku jų atsikratyti. Ko gera, net nebematai netvarkos namuose ar nebekreipi dėmesio į savo svorį.
Daugelis žmonių, kurie neišmeta nereikalongų daiktų, žiūri į juos kaip į saugumo garantą. Juk jeigu namai netvarkingi, nėra kaip kviestis svečių. Šitaip išvengi rizikos, galimos bendraujant su išoriniu pasauliu ir užmezgant naujas pažintis. Bet ar tikrai šito nori? Ar užsidaryti savo kiaute - sveikas tikslas?
Gali būti ir kitokia problema. Galima į savo gyvenimą prisileisti tiek visokių žmonių vien tam, kad nereiktų per daug suartėti su vienu kuriuo. Abu kraštutinumai - ir aplinkos užgriozdinimas ginantis nuo žmonių, ir gyvenimo užgriozdinimas žmonėmis ginantis nuo artimų santykių - rodo suartėjimo baimę.
Visi apsišiukšlinimo atvejai turi savo tikslą. Tavo reikalas susimąstyti, ar tasai tikslas ir yra tai, ko trokšti iš gyvenimo.
Kas svarbiau: ar laikyti kalnus šlamšto, kurio nenaudoji ir kuris Tau nerūpi, ar atverti savo gyvenimą naujiems žmonėms ir naujai patirčiai?
Kariaudama su savimi prisimenu Peliauninkės žodžius: "Vienintelis katės šiukšlininkės turtas - iliuzijos". Labai naudinga pažvelgti į šio pobūdžio problemas kaip į iliuzijas. Saugumo iliuzija (atsitverti nuo žmonių, kurie gali ir įskaudinti), turtingumo iliuzija (turi daug daiktų) arba nepriklausomybės iliuzija (nemeti svorio, taigi tvirtini nenorinti prisirišti prie jokio žmogaus, nes per daug brangini laisvę), taip pat daugybė kitų iliuzijų slepia mūsų ydas.
<>Vis tiek ateis laikas, kai norėdama pasveikti, turėsi skausmą pamiršti.
Laikas tai padaryti. Atsikratyk iliuzijų ar daiktų, kurie jas įkūnija. Iššluok visas šiukšles iš savo gyvenimo, nesvarbu, kokios jos - materialios ar dvasinės. Tik tada apsivalysi savąją katės šiukšlininkės sielą.


--Joanna Sandsmark "Jo Miau Ma išmintis. Ką daryti, kad gyvenimas būtų mielesnis"

Progresas

Racionalus žmogus pats adaptuojasi prie savo aplinkos. Neracionalus gi atkakliai bando pačią aplinką pritaikyti prie savęs. Kaip tik todėl visas progresas ir priklauso nuo neracionaliųjų.

--Džordžas Bernardas Šo

Troškimai

"Turėsi tai, ko trokšti, jei tik žinosi, kaip tam parengti dirvą savo mintyse. Nėra svajonės, kuri negalėtų išsipildyti, kai išmoksti naudotis kūrybinėmis galiomis, kurios veikia per tave. Metodai, tinkantys vienam, tiks ir visiems. Įgysi galios, jei naudosies tuo, ką turi <...> laisvai, visomis jėgomis <..> - tokiu būdu plačiai atversi savo kanalus, kad per tave pratekėtų kuo daugiau kūrybinių galių."


--Robertas Collieras

Draugai ir bičiuliai

Kaip puiku gauti telegramą, kuri pritrenkia tave, verčia atsikelti vidurnaktį, lėkti į stotį: „Skubėk! Tu man reikalingas!“ Mes labai greit surandame bičiulių, padedančių mums, ir tik labai pamažu įgyjame draugų, reikalaujančių mūsų pagalbos.

--Antuanas de Sent Egziuperi

Vaiko delnuose

Draugas atsiuntė šį gražų pasakojimą, negalėjau juo nepasidalinti su kitais.

Vaiko delnuose

Tik vaiko delnuose, tuose mažučiuose delniukuose, gali sutilpti tiek daug. Ten rado sau vietą meilė, tikėjimas ir paguoda. Prisiglaudė supratimas ir atjauta. Prieglobstį sau susikūrė gerumas ir šiluma. O delnai atrodė tokie maži… Kaip ir mažylio širdutė, rodos tokia mažutė, bet čia telpa dar daugiau nei delnuose. Įdomu kodėl kai augame iš tų gerumo delnų tiek daug išbarstome? Kažkam veltui parduodam tikėjimą ir atsainia ranka numetam meilę… Eidami trypiam tai, kas buvo kruopščiai saugoma. Mindom pasitikėjimą. Ne, ne savim, o kitų žmonių pasitikėjimą mumis. Kaip apgailėtinai kvaila…
O kai sutinkam žmogų, kuris butų vertas tavęs ir to viso gėrio, kurį kažkada turėjai tegali jam pasiūlyti likusius trupinius. Tuomet slapta kamputyje svajojam kaip butų gera atiduoti daug daugiau nei juoką, daugiau nei gražią šypseną, norisi atiduoti tai, kas tikra – jausmus. Juk gera padavus ranką kartu su ja atiduoti viską, kas sutilpo į vaikiškus delnus…

--- (Eglė Č.) Tiesiog is interneto...

Kartais užtenka vieno saulės spindulio

Kartą gyveno du ledokšniai. Susidarė jie gilią žiemą giraitėje, kalno atšlaitės oloje, tarp įvairiausių kelmų, šakų ir uolų.
Tačiau vienas kitam jie buvo pabrėžtinai abejingi ir jų bendravimas dvelkė šalčiu. Keletas „laba diena“ ir keletas „labas vakaras“. Ir daugiau nieko. Jiedviem taip ir nepavyko nors kiek „pralaužti tarpusavio ledų“.
Kiekvienas sau mąstė: „Galėtų jis prie manęs prieiti.“ Bet ledo luitai patys sau vieni negalėjo nei prieiti, nei nueiti.
Niekas taip ir nepasikeitė, ir ledo luitai dar labiau užsisklendė savyje.
Toje pačioje oloje gyveno barsukas. Vieną dieną jis neiškentė:
– Kaip gaila, kad turite čia tūnoti. Tokia nuostabi saulėta dienelė!
Ledo luitai skausmingai sutraškėjo. Nuo pat vaikystės žinojo, kokia pavojinga jiems saulė. Tačiau visų nuostabai vienas iš luitų paklausė:
– Kokia ji – saulė?
– Nuostabi… Tai… gyvenimas, – atsakė sumišęs barsukas.
– Ar negalėtum praardyti skylės urvo viršuje… Norėčiau pamatyti saulę… – atsiliepė ir antrasis luitas.
Barsukui nereikėjo to kartoti. Tučtuojau tarp šaknų jis praardė plyšį, ir šilta švelni saulės šviesa auksine banga užliejo urvą.
Po kelių mėnesių, vidurdienį, saulei įšildžius orą, vienas ledo luitas pastebėjo, kad pradeda po truputį lydytis ir tirpti virsdamas skaidriu balokšniu. Dabar jis jautėsi kitaip ir jau nebebuvo tas pats ledo luitas kaip anksčiau. Lygiai tokį pat nuostabų atradimą išgyveno ir antrasis. Diena po dienos iš ledo luitų tekėjo vandens srovelės, plūsdamos prie olos angos, kur pamažu telkėsi krištolinis ežerėlis, atspindintis dangaus žydrynę.
Ledo luitai dar tebejuto savo šaltumą, lygiai kaip ir savo trapumą, vienišumą, nerimą bei nepasitikėjimą. Tačiau jie suprato, kad yra panašūs ir vienas kitam reikalingi.
Prie ežerėlio numalšinti troškulio atskrido du dagiliukai, vieversys, dūzgė vabzdžiai, maudėsi pūstauodegė voverė, ir du ledo luitai, regėdami kitų laimę, suprato turį širdį.
Kartais užtenka vieno saulės spindulio. Malonaus žodžio. Pasisveikinimo. Glamonės. Šypsenos. Tiek mažai, kad tie, kurie yra šalia mūsų, taptų laimingi. Tai kodėl mes to nedarome?  

--Bruno Ferrero. Kartais užtenka vieno saulės spindulio.

Sėkmė

Sėkmė - tai daryti, ką nori, kada nori, kur nori, su kuo nori ir kiek nori

--Tony Robbins

Ateities planai

Aš bandau mokytis iš praeities įvykių, bet ateitį planuoju žvelgdamas tik į dabartį. Štai kur smagumėlis!
-- Donald Trump

Būk kuo esi

Gali būti tik tuo, kuo esi. Niekada nesistenk to pakeisti. Bet iš savęs pabandyk išspausti viską, ką gali.


Katherine Holubitsky "Hipių namas"

Ratilai vandenyje

Nedidukas tvenkinys ramiai snūduriavo kaitriame vasaros karštyje. Tingiai tupėdamas ant vandens lelijos lapo, varliūkštis stebėjo ilgakojį vabzdį, nerūpestingai čiuožiantį vandens paviršiumi. Čiuožikas greitai artėjo, tad varliūkštis rengėsi jį praryti vienu ypu, be didelių pastangų. Netoliese kitas mažytis vandens vabzdys, lašalas, nenuleido akių nuo grakščios lašalės: neturėjo drąsos prisipažinti jai meilėje, tad vien iš tolo apžiūrinėjo gražuolę geismingu žvilgsniu.


Ant kranto, tik už kelių milimetrų nuo vandens, mažutėlė, vos įžiūrima gėlė merdėjo iš troškulio. Ji niekaip nepajėgė pasiekti vandens, nors šis buvo taip arti. Gėlės šaknys jau nebeturėjo jėgų ilgiau kovoti.

Tuo pat metu vandenyje skendo muselė. Ji per išsiblaškymą įkrito į tvenkinį. Permerkti sparnai vis labiau niro į vandenį, ir muselė niekaip ne-įstengė pakilti į orą. Vargšelė vos gaudė kvapą. Virš tvenkinio plačiai driekėsi laukinės slyvos šakos. Ant pačios ilgiausios, siekusios tvenkinio vidurį, kabojo prisirpusi, tamsi, sultinga uoga. Staiga ji bumbtelėjo į vandenį. Pasigirdo duslus „pliumpt", kurio per vabzdžių dūzgimą beveik niekas neišgirdo. Tačiau aplink nukritusią uogą - ramiame, stovinčiame vandenyje - ėmė sklisti vandens ratilai. Pirmas, antras, trečias, ketvirtas… Tarsi besiskleidžianti gėlė Kilusi bangelė pagavo ilgakojį vabzdį ir nusviedė jį tolyn nuo prasižiojusio varliūkščio. Lašalą banga stumtelėjo prie lašalės. Šis, netyčia į ją atsitrenkęs, mandagiai atsiprašė, ir nuo tada jie vienas kitą įsimylėjo. Pirmasis vandens ratilas nuvilnijo iki pat kranto. Tamsaus vandens banga užliejo ir atgaivino mirštančią gėlę. Antrasis vandens ratilas pakėlė skęstančią muselę ir nusviedė ją ant pakrantėje augusios žolės stiebelio, kur jos sparnai galėjo išdžiūti.

Kiek daug gyvenimų pasikeitė dėl vos pastebimų vandens ratilų.

--Bruno Ferrero

Laiptai į nuostabų gyvenimą ( II dalis)

5
Mes matome pasaulį ne tokį, koks jis yra, bet tokį, kokie esame patys. Žinok, kad tikrą tiesą iškreipia mūsų vidinis "langas su vitražu", kitaip tariant, mūsų asmenybių turinys. Nusiplauk langus ir tu aiškiau matysi savo gyvenimą. Tau atsiskleis tiesa.

6
Gyvenk savo širdyje - jos išmintis visada tikra. Pasiklauk tyliais širdies raginimais, ir jie tave ves lemties kryptimi.

7
Būk smalsus. Atsisakęs noro viską valdyti, tu sukursi asmeninę erdvę, įkurią plūstels galimybės ir gerovė.

8
Rūpinkis savimi. Kasdien mankštink protą, kūną ir dvasią. Kūniški pagarbos ir meilės sau veiksmai nepaprastai svarbūs.

9
Bendrauk. Nuoširdžiai ir atsidavęs stiprink savo ryšius su šalia esančiais žmonėmis. Visomis išgalėmis padėk jiems įgyvendinti jų svajones. Mažiau galvoj apie naudą sau ir daugiau rūpinkits artimu. Esi čia tam, kad padarytum pasaulį turtingesnį. Užmiršęs šią tiesą, išduodi save.

10
Rūpinkis, koks bus tavo palikimas. Stipriausias mūsų širdžių troškimas - gyventi dėl priežasties, kuri yra svarbesnė už mus pačius.

Nuoširdžiai ir kantriai taikykite šiuos patarimus savo gyvenime ir jis kasdien vis gerės.

Vizija

Labiausiai apgailėtinas žmogus šiame pasaulyje  yra tas, kurio akys mato, bet jis pats neregi vizijos.

 

-- Helen Keller

LAIPTAI Į NUOSTABŲ GYVENIMĄ (I dalis)

Savo versle mes ne tik supažindinam žmones su produktais ar marketingu, bet būtinai sakom jiems, kad jiems reikia ugdyti savo asmenybę, ją tobulinti, investuoti į save, savo vidinį pasaulį.
Robin Šarma knygos "Šventasis, banglentininkas ir vadovas" herojė milijonierė Tesė taip pat pabrėžia, kad versle svarbiausia žmogiški ryšiai, kad jei nori būti laimingas pats, tai visų pirma reikia stengtis nuoširdžiai būti naudingam visam pasauliui. Ji teigia, kad visi šiuolaikiniai verslininkai turėtų būti lyderiai. Jos išminties žodžius perduodu ir Jums:

LAIPTAI Į NUOSTABŲ GYVENIMĄ:

1
Svarbiausias kiekvieno žmogaus darbas - vidinis darbas. Kiekvieną dieną padaryk ką nors reikšminga, dėl ko dvasiškai augtum. Kad to gyvenimo, kurio tu nori, būtų daugiau, privalai pats labiau būti toks, koks iš tikrųjų esi.

2
Laikyk savo gyvenimą stebuklinga brandos mokykla. Visi dalykai su kuriais tu gyvenime susiduri - ir malonumai, ir išbandymai - skirti tam, kad išmoktum tokią pamoką, kokią tau labiausiai reikia išmokti šiuo tavo asmenybės raidos tarpsniu. Suprask šią tiesą ir nuolat savęs klausinėk: "Kokią galimybę augti dvasiškai man gali suteikti šis asmuo ar ši situacija?" Tai yra didysis vidinės ramybės šaltinis.

3
Būk sau sąžiningas, nes geriausias gyvenimas - autentiškas gyvenimas. Niekada savęs neišduok. Nusimesk savo visuomeninę kaukę ir turėk drąsos rodytis pasauliui toks, koks iš tikrųjų esi.

4
Prisimink, kad mes tik pjauname daigus, kuriuos patys sėjome. Išorinė būtis tėra veidrodis vidinio gyvenimo atspindys. Apšviesk tamsiąsias savo esybės kertes. Pažink savo klaidingas prielaidas, kaustančias nuostatas ir baimes, dėl kurių jautiesi menkas, ir tavo išorinis pasaulis pasikeis.

Tęsinys kitoje dalyje....

Asilas ir Fleita

„Pamesta Fleita gailiai verkė, kad jau seniai niekas ja negroja. Pro šalį eidamas Asilas stipriai į ją pūstelėjo, ir pasigirdo toks švelnus garsas, kokio per visą savo gyvenimą nebuvo girdėjęs nei Asilas, nei Fleita. Nesuprasdami, kas pasidarė, - mat buvo ne itin didelio proto, nors proto galia abu ir tikėjo, - kuo skubiausiai išsiskyrė, gėdydamiesi paties gražiausio dalyko, nutikusio per jų liūdną gyvenimą. Kiek daug mūsų gyvenime pamestų fleitų ir asilų. Daugelis taip ir lieka svetimi patys sau, slėpdami, kas esą, ir prašo meilės iš kitų, nepažįstamų, taip pat slepiančių savo tikrąjį veidą. Bet štai netikėtai – prabudimas, atsivėrimas, šviesos spindulys… Deja, toliau nieko. Nes pritrūksta drąsos. Reikia daug drąsos mylėti. Ne mažiau drąsos reikia ir leistis būti mylimam."


--Bruno Ferrero


P.S. Nebūkite Asilai :) - mylėkite savo Fleitas :)

Gyvenimas

Gyvenimas iš jūsų tereikalauja tiek jėgų, kiek turite. Įmanomas tik vienas žygdarbis - sugebėti nepabėgti.

-- Dag Hammarskjold

Davimo galia

Ar pastebėjot, kad vieni žmonės nuolat laimi loterijose, kad jiems nuolat sekasi, o kitiems ne? Ar dažnai paklausiat savęs, kodėl taip?


Žmonės, kurie kaupia, renka, krauna ir laiko nereikalingus daiktus, kurie yra šykštūs, gaili pinigų ir juos slepia, laikosi įsikibę savo vaikų ar mylimųjų, draugų, priešinasi natūraliai visatos tvarkai - nuolatiniam judėjimui ir kitimui.

Kasdien mus veikia stirpūs energijos srautai, o mes esame tos energijos kanalai, todėl norėdami būti sveiki, laimingi, turtingi ir veiklūs, bei džiaugtis gyvenimu mes galime tik gera valia duodami ir patys gaudami. Kai duodami ir gaudami negalvojame, kai tai darome nuoširdžiai, tada gyvename darnoje su visata. Cirkuliacija yra natūrali daiktų tvarka.

Mums gyvenime jau viskas duota: gyvenimas, oras, vanduo, tėvai, kūnas, maistas, žmonės ir ši planeta. Kodėl mes vaikomės dar kažko, kai jau viską turime? Kodėl priešinamės tėkmei? Priešinamės iš baimės. Mes bijome, kad kažką prarasime, kažko pritruks. Tačiau ši baimė tėra iliuzija. Jei prisiminsite kokia tikroji jūsų prigimtis, jei suprasite, kad jums nieko netrųksta, šios baimės jūs atsikratysite.

Taigi, jeigu savo gyvenime turite kokių nors problemų ir norite gyventi geriau, nieko nelaukę pradėkite dovanoti! Ypač tuomet, kai reikalai nejuda iš vietos arba kai susergate, kai trūksta pinigų. Tai metas, kai reikia duoti kitiems. Duodami vėl atidarote kanalus, išsivaduojate iš sąstingio. Duodami pradedate cirkuliuoti, tekėti energijai. Dovanodami atversite duris dovanoms į savo namus: norėdami gauti, turite duoti. Visai kaip gamtoje: jei trokštate gausaus derliaus, turite pasėti. Tai universalus dėsnis. Ką pasėsi, tą ir pjausi.

Dovanojimas yra lojalumo aktas. Duodami tarsi pripažįstate, jog tikrasis gyvenimo šaltinis yra beribė visata ir jog esate šios visatos kūdikis, kuris mano esąs vertas gauti visus jos teikiamus palaimintus turtus.

Ką galite dovanoti:
-- laiką,
-- pinigus,
-- savo daiktus,
-- maldas ir palaiminimus,
-- meilę,
-- supratimą.

Kam galite dovanoti:
-- dvasinėms arba religinimės organizacijoms;
-- žmonėms, kurie įkvepia dvasiškai;
-- už taiką arba aplinkos išsaugijimą kovojančioms organizacijoms;
-- labdaringoms, humanitarinėms ar kultūrinėms organizacijoms;
-- kitiems žmonėms;
-- patiems sau.


Pastebėkite save, mūsų gerumas kitiems dažniausiai sugrįžta ne iš tų, kuriems jį suteikėm, o dar iš kitų žmonių. Gerumas keliauja ratu ir sugrįžta pas mus. Aš mėgstu sakyti: "investuoju į žmones". Šis investavimas gerais darbais yra pats vertingiausias ir maloniausias.

Duokite ir tegu jumis teka tik gera energija.

Pažiūrėk šį vaizdo klipą!

Pažiūrėk šį vaizdo klipą!

Atgaiva sielai ir akims...

Veiksmas

Neužtenka žinoti, reikia panaudoti žinias, neužtenka norėti, reikia veikti

--Johanas Volfgangas Gėtė

Žmonės

Žmonės vieniši kaip medžiai. Medžiai liečiasi lapais, šakomis, bet kamienai visada stovi atskirai. Visada.

--Jurga Ivanauskaitė "Pakalnučių metai"

Mažasis princas

Tu man dar esi berniukas, panašus į šimtą tūkstančių kitų berniukų. Ir tu man nereikalingas. Ir aš tau nereikalinga. Aš tau esu lapė, panaši į šimtą tūkstančių lapių. Bet jei tu mane prisijaukinsi, mudu būsime vienas kitam reikalingi. Tu man tada būsi vienintelis pasaulyje. Aš tau būsiu vienintelė pasaulyje.

 <..>...tu pasidarai amžinai atsakingas už tą, su kuo susibičiuliauji...Tu atsakingas už visa, kas vyksta aplink tave, kas gera ir bloga. Tu negali likti abejingas tam, kas dedasi pasaulyje; tegu tave jaudina visi žmonių džiaugsmai ir nelaimės, ir jeigu tau rodosi, kad blogio ir gėrio kova vyksta kur nors toli ir tavęs neliečia, žinok, kad tai netiesa, toji kova - ir tavo reikalas...

---A.de Sent-Egziuperi "Mažasis princas "

Siekiai

Miške ant kalvos stovėjo trys medžiai. Jie šnekėjo apie savo viltis ir
svajones. Pirmasis tarė: „kada nors aš būsiu skrynia, pilna aukso ir
sidabro, pilna didžiausių brangenybių ir visi matys mano didybę.
Antrasis taip pat prabilo: „Kada nors aš būsiu galingas laivas, per
vandenis plukdysiu karalius ir karalienes. Visi jausis saugūs manyje."
Trečiasis pažvelgė į juos ir tarė:" Aš noriu augti ir tapti didžiausiu
medžiu visoje girioje. Būti išskirtinis ir kad visi mane matydami
galvotų, kad galiu pasiekt dangų. Noriu būt kuo arčiau Dievo."

Praėjo keli metai. Medžiai, mąstydami apie svajones, augo ir šakojosi.
Vieną dieną atėjo grupė medkirčių. Priėję prie pirmo medžio, jie tarė:
„Šitas medis labai dailus. Reikės jį nugabent dailidei." Jie kirto
medį, o medis jautėsi laimingas, žinodamas kad jo svajonė išsipildys.
Priėję prie antrojo medžio, vyrai nusistebėjo jo tvirtumu. Nutarė jį
atiduot į laivų statyklą. Ir medis džiaugėsi žinodamas, kad bus
galingas laivas. Trečiasis medis buvo išsigandęs. Jis žinojo, kad jei
jį nukirs, jis niekada neįgyvendins savo svajonės. Vienas medkirčių
tarė: „Iš šio medžio mes nieko nedarysime. Taigi aš jį tiesiog
pasiimsiu". Ir trečiasis medis buvo nukirstas.

Kai pirmasis medis nukeliavo pas dailidę, iš jo buvo padarytos ėdžios
gyvuliams. Į jas pridėjo šiaudų. Tai nebuvo svajonė, kurios jis siekė.
Antrasis medis virto žvejų laiveliu. Jis nesaugojo nuo bangų karalių.
Juo plaukiojo tik paprasti žvejai. O trečiasis buvo sukapotas
didžiuliais gabalais ir paliktas tamsoje.

Bėgo metai ir medžiai pamiršo savo svajones. Vieną dieną moteris ir
vyras įėjo į tvartelį, kur stovėjo ėdžios. Moteris pagimdė kūdikėlį ir
paguldė į ėdžias, padarytas iš pirmojo medžio. Medis jautė šio įvykio
svarbą ir jautėsi laimingas, žinodamas, kad jame laikomas didžiausias
pasaulio turtas.

Praėjo nemažai laiko. Grupė žvejų plaukė valtele, padaryta iš antrojo
medžio. Pakilo audra ir medis pajuto, kad jis nėra pakankamai stiprus,
kad išsaugotų žvejus. Staiga vienas jų atsistojo ir nuramino savo
žodžiais įsisiautėjusią jūrą. Medis pajuto, kad gabena didžiausią
karalių pasaulyje.

Pagaliau kažkas prisiminė ir trečiąjį medį. Jis buvo išneštas iš
tamsos ir nešamas per miestą. Žmonės išjuokė jį nešusį žmogų. Žmogus
buvo prikaltas prie kryžiaus kalno viršūnėje ir paliktas mirčiai.
Medis suprato, kad niekas kitas nebuvo taip arti Dievo kaip dabar yra
jis. Ir pasijuto labai svarbus, žinodamas, kad būtent ant jo buvo
nukryžiuotas Dievo sūnus.

Šios istorijos esmė tokia, kad visi mes turime siekius. Nors ir kaip
labai pro šalį plauktų gyvenimas ir siekimai atrodytų neįmanomi,
reikia nepamiršti, kad Dievas turi mums didingus planus. Jei tik juo
tikėsime.

Kiekvienas medis gavo ko norėjo, tik kitokiu keliu. Dievo kelių mes
nežinome. Jo keliai nėra mūsų keliai, bet Jo keliai visada geriausi...

--Bruno Ferrero

Maži darbai

Dabar daryk mažus darbus; tada pas tave ateis dideli darbai ir paprašys, kad tu juos padarytum


--Persų patarlė

Vitražas

Mąstymas, kuris jus atvedė čia, kur dabar esate, nenuves ten, kur svajojate būti.

- Albert Einstein

Kiekviename iš mūsų snaudžia milžinas. Kai ts milžinas nubunda, prasideda stebuklai. 

- Frederick Faust

Mes matome pasaulį ne tokį, koks jis yra, bet kokie esame mes. <...> Visi kasdien įžengiame į pasaulį ir manome, kad tai, kaip tą pasaulį išgyvename, yra tiesos išgyvenimas. Tačiau tai tėra mūsų puikybės ir neigimo žaismas. Tiesą nudažo vidinis vitražas, skiriantis mus nuo pasaulio tarsi filtras. Kaip kad šis stiklas virš mūsų galvų nuspalvina per jį srūvančią šviesą, taip kiekviena mūsų nuostata, baimė, prielaida ar šališkumas nudažo akimirkos išgyvenimą. Manome, jog visi žvelgiame į pasaulį tokiomis pačiomis akimis, tačiau yra ne taip. Tai tėra didelis melas, kuriuo mulkindami save, tikime. Kiekvienas iš mūsų mato pasaulį pro savo asmeninės būsenos akinius. Tą būseną lemia savita, ypatinga gyvenimiškoji patirtis. O kadangi šioje planetoje nėra dviejų vienodų patirčių, negali būti ir vienodų konkrečios situacijos vertinimų. Kai tai suvoksi, tavo gyvenimas pasikeis. Džekai, ką tau dabar sakau, yra nepaprastai svarbu.<..> Kiekvienas žmogus mato pasaulį pro savitus filtrus, kurie išreiškia jo psichikos modelį. Šis "proto vitražas" nudažo mūsų požiūrį į pasaulį ir į save. Tikras gyvenimo lyderis supranta, jog pasaulis nebūtinai yra toks, koks jis atrodo jam. Taip, dalykai ne visuomet būna tokie, kokius regi mūsų akys. <..> Neteigiu, jog mes visi pasaulį suvokiame klaidingai - kartais šitaip būna, bet kartais tai, ką matome ir manome, atspindi tiesą. Norėjau tik pasakyti štai ką: kad tavo gyvenimas pasikeistų, privalai  pasikeisti tu. Ir vienas iš geriausių būdų tai padaryti - įsisąmoninti faktą, kad mes matome pasaulį ne tokį koks jis yra, bet tokį kokie esame mes.

--Robin Sharma "Šventasis, Banglentininkas ir Vadovas"

Gerumas

Patys švelniausi augalai prasiskverbia per pačią kiečiausią žemę, per uolų plyšius. Taip ir gerumas. Koks pleištas, koks kūjis, koks taranas gali būti palygintas su gero, nuoširdaus žmogaus jėga? Nieko negalima jam priešpriešinti.

--Henry David Thoreau

Smėlis saujoje

Trylikametis vaikštinėjo su tėčiu smėlėta jūros pakrante. Staiga jo paklausė:
- Tėti, pagaliau man pavyko susirasti draugą. Kaip jį išsaugoti?
Tėtis minutėlę patylėjo, paskui pasilenkė ir prisėmė abi saujas smėlio. Laikydamas rankas delnais į viršų, vieną saują stipriai sugniaužė. Smėlis ėmė srūti pro pirštus: kuo labaiu gniaužė, tuo smarkiau smėlis byrėjo. Kitą delną laikė atvirą: smėlis liko saujoje. Keletą akimirkų berniukas nustebęs žiūrėjo, o paskui sušuko:
- Supratau!

-- Bruno Ferrero

Tikslai

Galų gale, žmonės pasiekia tik tiek, kiek buvo užsibrėžę.

--Henry David Thoreau

Draugas

Labai užkabino ši mintis. Ne kartą teko permąstyti, kas gi vis dėlto mano gyvenime yra draugai.

Draugas - tai žmogus, kuris žino tavo praeitį, tiki tavo ateitimi ir priima tave tokį, koks esi šiandien.

Šaltinis: www.technologijos.lt

Brandos mokykla

<...> Gyvenime būna ir skrydžių į aukštumas, ir nuopuolių. Į šią dramą įsivelia dauguma iš mūsų. Kai reikalai klostosi gerai, jaučiamės laimingi; kai reikalai klostosi blogai, liūdime. Toks gyvenimo būdas - prastas būdas. Tampame panašūs į bangų mėtomą rąstą. Mūsų pokyčius lemia vandens tėkmė: kurį laiką judame viena kryptimi, po minutės - jau kita. Žaidžiant šį žaidimą kur kas išmintingiau atsisakyti bet kokių vertinimų. Nesistenk savo išgyvenimų apibūdinti ir kaip nors pavadinti, o tiesiog nesipriešindamas juos priimk. Ir dar: turi suprasti, kad gyvenimas tėra brandos mokykla, tad viskas, kas tau nutinka, yra gražu. <...> Dalykai tampa geri arba blogi tik dėl mūsų riboto žmogiškojo mąstymo.<..> Pats gyvenimo įvykis natūraliai nėra nei geras, nei blogas. Kadangi mes, žmonės, esame linkę viską valdyti, tai visus įvykius skubame vienaip ar kitaip apibūdinti. Tačiau iš tiesų nėra nei gerų, nei blogų įvykių. Tai suvoki, kai įsigilini į tvarkos, pagal kurią viskas klostosi pasaulyje, esmę. Kad ir kas tau atsitiktų, tai tėra galimybė tobulėti ir gydyti tą savo esybės dalį, kuri dabar serga. Išminčiai tas galimybes pastebi ir jomis naudojasi. Štai kodėl tvirtinu, jog gyvenimas yra brandos mokykla.

--Robin Sharma "Šventasis, Banglentininkas ir Vadovas"

Vizija

Vizija be veiksmo yra tik svajonė, veiksmas be vizijos – košmaras.

--Japonų patarlė

Namai

Namai - tai ne konkreti vieta. Tai, ką pažįsti ir mėgsti, nebūtinai turi būti sukalta vinimis, nebūtinai privalo turėti stogą ir tvirtus pamatus. Mes galime priprasti ir pamėgti vinis ir stogą, bet kai kur nors išvyksime, be mūsų žinios bus pakeistas jų išdėstymas, griįžę pasipiktinę klausime, kokia čia lentų  krūva. Namai - tai tam tikra visuma, kuri mums yra brangi, kurioje jaučiamės saugūs tokie, kokie esame. ....Beveik galėčiau lažintis, kad prieš mums pasirenkant gyvenimą šioje žemėje, kažkur buvo nustatyta mums žinoma ir mėgiama tvarka. Mes ateiname kaip tik iš ten, ir tai neturi nieko bendra su laiku ar nuotoliu, ar juolab su materialiomis molekulėmis!

--Richard Bach "Palikę užuovėję"

Laukimas

Kantriai laukite. Viršum audros dangus švyti giedromis tyliomis žvaigždėmis.

--Pam Brown

Pirmadieniai

Rytoj pirmadienis, manau tiktų mintis apie tai :)

Pirmadieniai
 

Kartais mes neigiamai galvojame apie ką nors todėl, kad taip daro dauguma. Pavyzdžiui, kodėl mes nemėgstame pirmadienių, o mėgstame penktadienius? Dauguma mūsų prastai jaučiamės pirmadieniais, nes baigėsi savaitgalis.

Tačiau juk pirmadienį prasideda nauja savaitė, pilna viliojančių galimybių, fantastiškos patirties – viskas priklauso nuo mūsų. Žvelgdami iš to taško, turėsime pripažinti, kad penktadienis – mūsų nuostabaus gyvenimo vienos savaitės pabaiga. Todėl geriausia džiaugtis kiekviena diena!

 ----Kate Kippenberger SIELOS PILNATVĖ. Laimingo gyvenimo receptai

Vienatvė

Žmonės yra vieniši, nes užuot statę tiltus jie mūrija sienas.

--- Josephas Fortas Newtonas

     Ar prisimenate sniego tvirtovių statymą? Iškritus lipniam sniegui mes statydavome didelę sieną. Po to, ruošdamiesi mūšiui, lipdydavome gniūžtes. Komanda, kurie pastatydavo geriausią sniego tvirtovę, paprastai laimėdavo, kadangi ta siena juos geriausiai apsaugodavo.

     Gal mes lig šiol statome sniego tvirtoves, kai sutinkame naujus žmones ar praleidžiame laiką su šeima? Kiekvienas iš mūsų turi sieną, kurią pradėjo statyti dar vaikystėje. Kiekvieną kartą, kai būdavome įskaudinti, mes įtvirtindavome savo sieną, kad ji geriau apsaugotų. Dabar galime to net nesuprasti, bet priešais mus - tokios tvirtos ir aukštos sienos, kad net veržliausias draugas negali jų įveikti.

     Už savo sienų galime jaustis saugūs, bet kartu, ir vieniši. Sienos pastatytos tam, kad išskirtų žmones. Kad ne taip slėgtų vienatvė, turime bent kiek pramušti savo sieną ir įsileisti žmones. Nereikia per vieną dieną sugriauti savo sienų, bet turbūt galime įsileisti bent vieną žmogų. Įsileisdami vieną žmogų po kito, suprasime, ką reiškia jaustis taip saugiai, bet kartu ir būti ne tokiems vienišiems.

"Nakties šviesa. Vakaro meditacijos" --vasario 15 Amy E. Dean

Pradžia

Kas vakarą rašiau laiškus su citatomis ir mintimis draugams ir pažįstamiems, vienas iš jų pasiūlė sukurti blog'ą. Taip gimė ši minčių sala. Gal ir Tu, skaitytojau, rasi ką nors savo sielai ir protui. Malonaus skaitymo.


Dreamer...