Niekas nežinojo, kada tas žmogus atvyko į miestą. Atrodė, jis visada buvo ten - ant šaligatvio, labiausiai sausakimšoje gatvėje, pilnoje parduotuvių, restoranų, elegantiškų kino teatrų, nušlifuotoje vakarinių pasivaikščiojimų ir įsimylėjėlių susitikimų.
Suklupęs ant žemės, spalvotomis kreidelėmis piešė angelus, nuostabius, saulėtus kraštus, laimingus vaikus, pražydusias gėles ir svajones apie laisvę.
Žmonės jau seniai buvo pripratę prie šio žmogaus. Retkarčiais ant piešinio numesdavo monetą. Kartkartėm sustodavo šnektelėti su juo. Pasakodavo jam apie savo rūpesčius, viltis, vaikus: nuo paties mažiausiojo, kuris dar tebenorėjo miegoti lovytėje, iki paties didžiausiojo, nežinančio, kokį fakultetą išssirinkti, nes taip sunku nuspėti ateitį.
Žmogus klausėsi. Daug klausėsi ir mažai kalbėjo.
Vieną dieną jis pradėjo krautis savo daiktus, norėdamas išvykti. Aplink susirinko daug žmonių ir jį stebėjo. Žiūrėjo ir laukė.
- Palik ką nors mums. Prisiminimui...
Žmogus skėstelėjo tuščiomis rankomis: ką gi jis galėtų padovanoti?
Bet žmonės supo jį ir laukė.
Tada jis iš kelionmaišio išsitraukė spalvotas kreideles, kuriomis piešdavo angelus, gėles bei svajones, ir atidavė jas žmonėms. Kiekvienam po spalvotos kreidos gabalėlį. Paskui netaręs nei žodžio, nuėjo.
Ką darė žmonės su spalvotomis kreidelėmis?
Vieni jas įrėmino, kiti nunešė į modernų miesto muziejų, dar kiti įsidėjo į stalčių, bet dauguma jas pamiršo.
Atėjo Žmogus. Jis Tau paliko galimybę nuspalvinti pasaulį. Kaip pasielgsi su savo kreidelėmis?
Bruno Ferrero
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą