Netobulas ąsotis

Valstietis kas rytą keliaudavo prie šaltinio pasisemti vandens. Pripylęs sklidinus du ąsočius ir pritvirtinęs juos savo asilaičiui ant nugaros, grįždavo į kaimą. Kelionės metu iš vieno ąsočio, seno ir suskilusio, sunkėsi vanduo. Kitas ąsotis, naujas ir tobulas, išsaugodavo visą į jį supilta vandenį, ir neprarasdavo ne lašelio. Senasis suskilęs ąsotis jautėsi pažemintas ir niekam nereikalingas. Juo labiau, kad naujasis nepraleisdavo progos pabrėžti savo tobulumo: "Iš manęs neištrykšta ne mažiausias vandens purslas, va o tu tuo pasigirti negali!"
Vieną rytą senasis ąsotis atvėrė širdį savo šeimininkui: „Aš žinau savo trūkumus. Tu gaišti laiką, vargsti, per mane prarandi dalį uždarbio. Kai pasieki kaimą, aš būnu pustuštis. Atleisk man už mano įtrūkimus ir silpnumą."
Kitą dieną keliaujant šeimininkas kreipėsi į suskilusį ąsotį:
-Pažvelk į šalikėlę.
-O, čia labai gražu, žydi nuostabios gėlės.
-Tai tavo dėka,- tęsė šeimininkas.- Aš žinojau tavo yda ir ja pasinaudojau. Nupirkau gėlių sėklų ir jas palei kelią išbėriau.Tu kas rytą laistei šalikėlę vandeniu to nežinodamas ir net neketindamas to daryti, būtent tu prikėlei šias gėles gyvenimui.

-- Bruno Ferrero