Ašara ir šypsena

Aš neiškeisiu savo širdies liūdesio į žmonių džiaugsmą, ir nesutinku, jog ašaros, kurios sukelia sielvartą mano gelmėse, virsta juoku. Aš svajojau, kad mano gyvenimas liktų ašara ir šypsena: ašara apvalo širdį ir atskleidžia gyvenimo paslaptis bei gylius; šypsena priartina mane prie mano žemės sūnų ir tarpnauja man dievų garbinimo simboliu; ašara leidžia būti tarp žmonių sužeista širdimi, o šypsena reiškia mano džiaugsmą būčiai.
Aš trokštu numirti mylėdamas, o ne gyventi nuobodžiaudamas. Aš trokštu, kad mano sielos gelmėse amžiams išliktų alkis meilei ir grožiui. Aš stebėjau ir pamačiau, kad patenkinti žmonės yra nelaimingesni už visus ir arčiausiai materijos; aš pridėjau ausį ir išgirdau, kad svajojančio įsimylėjėlio atodūsiai yra saldesni už stygų skambesį.
Ateina vakaras ir žiedas suglaudžia savo lapelius, ir užmiega apsikabinęs savo meilę. O kai ateina rytas, jis atveria savo lūpas saulės bučiniui. Ir gėlių gyvenimas - meilė ir pasimatymas, ašara ir šypsena.
Išgaruoja jūros vandenys, Pakilę į viršų, jie susirenka ir tampa debesiu, kuris plaukia virš kalvų ir lygumų. O kai sutinka švelnų vėjelį, tai krenta ašaromis ant lauko ir subėga į upelius, ir grįžta į jūra - savo tėvynę. Debesų gyvenimas - išsiskyrimas ir susitikimas, ašara ir šypsena. Taip ir siela atsiskiria nuo vieningos Dvasios, ateina į materijos pasaulį ir praeina kaip debesis virš liūdesio kalnų ir džiaugsmo lygumų; ji sutinka mirties dveklmą ir grįžta ten, kur buvo - į meilės ir grožio jūrą - į dievą...

--Kahlil Gibran "Ašara ir šypsena"