Kad uždegtum, visų pirma pats turi degti tuo jausmu. Kad pravirkdytum, visų pirma ašaros turi tekėti pačiam. Kad įtikintum, visų pirma pats turi tikėti.
--Vinstonas Čerčilis
2009 m. lapkričio 24 d., antradienis
Dek, kad uždegtum
Pranešimą parašė Dreamer ties 10:54 0 komentarai (-ų)
2009 m. lapkričio 18 d., trečiadienis
Turėk svajonę
Ne tas vargšas, kuris neturi ne skatiko kišenėj, o tas, kuris neturi svajonės.
-- Sokratas
Pranešimą parašė Dreamer ties 15:18 0 komentarai (-ų)
2009 m. lapkričio 17 d., antradienis
Eik tik pirmyn
Kol nenustoji bandyti, Tu dar nepralaimėjai.
--Mike Ditka
Pranešimą parašė Dreamer ties 14:41 0 komentarai (-ų)
2009 m. lapkričio 12 d., ketvirtadienis
Neatsitrauk
Neišsigąsk, jei iš pradžių pasirodo sunku. Tai tik pirmas įspūdis. Svarbiausia neatsitraukti. Tu turi valdyti save.
--Olga Korbut
Pranešimą parašė Dreamer ties 15:05 0 komentarai (-ų)
2009 m. lapkričio 11 d., trečiadienis
Linksmumas
— T.Carlyle
Pranešimą parašė Dreamer ties 16:50 0 komentarai (-ų)
2009 m. lapkričio 10 d., antradienis
Svajonės
--E. Roostevelt
Pranešimą parašė Dreamer ties 22:55 0 komentarai (-ų)
2009 m. lapkričio 9 d., pirmadienis
Noriu žinoti
Manęs nedomina, kiek Tau metų. Aš noriu žinoti, ar surizikuotum atrodyti kvailiu dėl meilės, dėl savo svajonių, dėl nuotykio būti gyvam.
Manęs nedomina, po kokiomis planetomis esi gimęs. Aš noriu žinoti, ar esi susilietęs su savo širdgėlos centru, ar atvėrė Tave gyvenimo išdavystės, o gal susitraukei ir užsidarei iš baimės dėl būsimo skausmo.
Aš noriu žinoti, ar gali sėdėti su skausmu, mano ar savo paties, neimdamas judėti, kad jį paslėptum, susilpnintum ar nustatytum. Aš noriu žinoti, ar gali būti su džiaugsmu, mano ar savo paties, ar gali šokti kaip laukinis ir leisti ekstazei pripildyti Tave iki rankų ir kojų galiukų, neperspėdamas mūsų, kad būtume atsargūs, realistiški, ar prisimintume buvimu žmogumi apribojimus.
Manęs nedomina, ar tai, ką pasakoji, yra tiesa. Aš noriu žinoti, ar gali apvilti kitą, kad išliktum teisingas prieš patį save. Ar gali ištverti išdavystės kaltinimą, ir neišduoti savo paties sielos.
Aš noriu žinoti, ar Tu gali pasitikėti ir todėl būti vertas pasitikėjimo. Aš noriu žinoti, ar gali įžvelgti grožį, net kai nėra gražu kiekvieną dieną, ir ar gali semtis iš jo, kaip iš savo gyvybės šaltinio.
Aš noriu žinoti, ar gali gyventi su nesėkme, savo ar mano, ir vis tiek stovėti ant ežero krašto ir šaukti auksinei pilnačiai: "Taip!".
Man neįdomu žinoti, kur gyveni ir kiek turi pinigų. Aš noriu žinoti, ar tu galėtum atsikelti po vargo ir nevilties nakties, nuvargęs ir sumuštas iki kaulų, ir daryti tai, kas reikalinga padaryti dėl vaikų.
Man neįdomu, kas Tu esi, ar kaip čia patekai, - aš noriu žinoti, ar stovėsi su manimi liepsnos centre, ir neatsitrauksi atatupstas.
Man neįdomu, kur, ką ir su kuo Tu esi studijavęs. Aš noriu žinoti, kas palaiko Tave iš vidaus, kai visa kita atkrenta. Aš noriu žinoti, ar tu gali būti vienas pats su savimi, ir ar tu iš tiesų mėgsti draugiją, kurią palaikai pats sau tuštumos akimirkomis.
Pranešimą parašė Dreamer ties 22:09 0 komentarai (-ų)
2009 m. lapkričio 5 d., ketvirtadienis
Laiškas
ir drauge su Serrato* * daina padovanočiau kaip serenadą mėnuliui. Savo ašaromis laistyčiau rožes, idant pajusčiau skausmingą spyglių dūrį ir švelnų jų žiedlapių bučinį. Dieve mano, jeigu aš turėčiau dar nors dalelę gyvenimo... Nė dienos nepraleisčiau nepasakęs aplinkiniams, kaip aš juos myliu. Kiekvieną vyrą ir kiekvieną moterį įtikinčiau, kad jie man mieliausi; gyvenčiau įsimylėjęs meilę. Įrodyčiau žmonėms, kad jie klysta, manydami, jog neturi jėgų įsimylėti, kai pasensta; jie nežino, jog pasensta, kai liaujasi mylėję! Vaikams duočiau sparnus, tačiau skraidyti jie turėtų išmokti patys vieni. Seneliams paaiškinčiau, kad mirtis ateina ne podraug su senatve, o su užmarštimi.
Suvokiau, kad žmogus turi teisę iš aukšto žvelgti į kitą žmogų tik tol, kol padeda jam atsikelti. Iš jūsų išmokau begalės dalykų, tačiau prisipažįstu, jog daug kuo jau nebegalėsiu pasinaudoti, nes kai mane uždarys į tą dėžę, vadinamą grabu, deja, būsiu jau tikrai pasitraukęs iš šio gyvenimo. Visuomet sakyk, ką jauti, ir daryk tai, ką galvoji.
Visuomet išaušta rytojus, ir gyvenimas mums suteikia dar vieną progą reikalams sutvarkyti, tačiau galbūt aš klystu, ir šiandien yra paskutinė mums likusi diena, tad man labai maga pasakyti tau, kaip aš myliu tave ir kad niekuomet nepamiršiu tavęs. Rytojus neužtikrintas niekam - nei jaunam, nei senam. Gali būti, kad šiandien jau paskutinis kartas, kai matai tuos, kuriuos myli. Todėl nelauk daugiau; tai, ką esi sumanęs, daryk šiandien, nes jei rytojus daugiau neišauš, tikrai gailėsies dienos, kai nesuradai laiko nusišypsoti, apkabinti, pabučiuoti, kai buvai labai užimtas ir nesuradai laiko padaryti aplinkiniams ką nors gera. Stenkis, jog tie, kuriuos myli, būtų šalia tavęs; pašnibždėk jiems į ausį, kad juos labai myli; mylėk juos ir elkis su jais maloniai. Surask laiko ištarti
jiems: man labai gaila, atleisk man, prašom, ačiū bei visus kitus meilius žodžius, kokius tik žinai. Niekas neprisimins tavęs dėl tavo slaptų minčių. Paprašyk Viešpatį stiprybės ir išminties išsakyti jas. Parodyk savo draugams, kad jie tau neapsakomai svarbūs.
Pranešimą parašė Dreamer ties 15:57 0 komentarai (-ų)
2009 m. lapkričio 3 d., antradienis
Draugai
Pranešimą parašė Dreamer ties 17:36 0 komentarai (-ų)
2009 m. lapkričio 2 d., pirmadienis
Spalvotos kreidelės
Niekas nežinojo, kada tas žmogus atvyko į miestą. Atrodė, jis visada buvo ten - ant šaligatvio, labiausiai sausakimšoje gatvėje, pilnoje parduotuvių, restoranų, elegantiškų kino teatrų, nušlifuotoje vakarinių pasivaikščiojimų ir įsimylėjėlių susitikimų.
Suklupęs ant žemės, spalvotomis kreidelėmis piešė angelus, nuostabius, saulėtus kraštus, laimingus vaikus, pražydusias gėles ir svajones apie laisvę.
Žmonės jau seniai buvo pripratę prie šio žmogaus. Retkarčiais ant piešinio numesdavo monetą. Kartkartėm sustodavo šnektelėti su juo. Pasakodavo jam apie savo rūpesčius, viltis, vaikus: nuo paties mažiausiojo, kuris dar tebenorėjo miegoti lovytėje, iki paties didžiausiojo, nežinančio, kokį fakultetą išssirinkti, nes taip sunku nuspėti ateitį.
Žmogus klausėsi. Daug klausėsi ir mažai kalbėjo.
Vieną dieną jis pradėjo krautis savo daiktus, norėdamas išvykti. Aplink susirinko daug žmonių ir jį stebėjo. Žiūrėjo ir laukė.
- Palik ką nors mums. Prisiminimui...
Žmogus skėstelėjo tuščiomis rankomis: ką gi jis galėtų padovanoti?
Bet žmonės supo jį ir laukė.
Tada jis iš kelionmaišio išsitraukė spalvotas kreideles, kuriomis piešdavo angelus, gėles bei svajones, ir atidavė jas žmonėms. Kiekvienam po spalvotos kreidos gabalėlį. Paskui netaręs nei žodžio, nuėjo.
Ką darė žmonės su spalvotomis kreidelėmis?
Vieni jas įrėmino, kiti nunešė į modernų miesto muziejų, dar kiti įsidėjo į stalčių, bet dauguma jas pamiršo.
Atėjo Žmogus. Jis Tau paliko galimybę nuspalvinti pasaulį. Kaip pasielgsi su savo kreidelėmis?
Bruno Ferrero
Pranešimą parašė Dreamer ties 16:07 0 komentarai (-ų)