Netobulas ąsotis

Valstietis kas rytą keliaudavo prie šaltinio pasisemti vandens. Pripylęs sklidinus du ąsočius ir pritvirtinęs juos savo asilaičiui ant nugaros, grįždavo į kaimą. Kelionės metu iš vieno ąsočio, seno ir suskilusio, sunkėsi vanduo. Kitas ąsotis, naujas ir tobulas, išsaugodavo visą į jį supilta vandenį, ir neprarasdavo ne lašelio. Senasis suskilęs ąsotis jautėsi pažemintas ir niekam nereikalingas. Juo labiau, kad naujasis nepraleisdavo progos pabrėžti savo tobulumo: "Iš manęs neištrykšta ne mažiausias vandens purslas, va o tu tuo pasigirti negali!"
Vieną rytą senasis ąsotis atvėrė širdį savo šeimininkui: „Aš žinau savo trūkumus. Tu gaišti laiką, vargsti, per mane prarandi dalį uždarbio. Kai pasieki kaimą, aš būnu pustuštis. Atleisk man už mano įtrūkimus ir silpnumą."
Kitą dieną keliaujant šeimininkas kreipėsi į suskilusį ąsotį:
-Pažvelk į šalikėlę.
-O, čia labai gražu, žydi nuostabios gėlės.
-Tai tavo dėka,- tęsė šeimininkas.- Aš žinojau tavo yda ir ja pasinaudojau. Nupirkau gėlių sėklų ir jas palei kelią išbėriau.Tu kas rytą laistei šalikėlę vandeniu to nežinodamas ir net neketindamas to daryti, būtent tu prikėlei šias gėles gyvenimui.

-- Bruno Ferrero

Katės šiukšlininkės siela

"Katė šiukšlininkė nieko neišmeta. Artinantis vasarai ji net nesišeria.<> Katė šiukšlininkė gaili išmesti nebereikalingų daiktų. Ji mano tokiu būdu užsitikrinanti saugumą, nes kitos katės retai braunasi į šiukšlininkės teritoriją. Tačiau atėjus metui poruotis, katės neatsiliepia į katino šiukšlininko kniaukimą. Jos nenori, kad prie jų žvilgančių kailinėlių glaustytųsi jo susivėlęs kailis. Šitaip katė šiukšlininkė užsidaro nuo viso pasaulio nesukdama sau galvos dėl kokių nors pareigų bendruomenei. Daiktai, kuriuos ji kaupia, beprasmiški. Nepakeistas kailis neteikia malonumo. Vienintelis katės šiukšlininkės turtas - iliuzijos. "

Labai lengva tapti kate šiukšlininke. Gali užgriozti namus visokiu šlamštu arba nemesti antsvorio, arba nenutruakti ryšio su žmonėmis, kurie nieko nebeduoda tavo gyvenimui. Jeigu esi linkusi prisirišti prie daiktų, gali būti sunku jų atsikratyti. Ko gera, net nebematai netvarkos namuose ar nebekreipi dėmesio į savo svorį.
Daugelis žmonių, kurie neišmeta nereikalongų daiktų, žiūri į juos kaip į saugumo garantą. Juk jeigu namai netvarkingi, nėra kaip kviestis svečių. Šitaip išvengi rizikos, galimos bendraujant su išoriniu pasauliu ir užmezgant naujas pažintis. Bet ar tikrai šito nori? Ar užsidaryti savo kiaute - sveikas tikslas?
Gali būti ir kitokia problema. Galima į savo gyvenimą prisileisti tiek visokių žmonių vien tam, kad nereiktų per daug suartėti su vienu kuriuo. Abu kraštutinumai - ir aplinkos užgriozdinimas ginantis nuo žmonių, ir gyvenimo užgriozdinimas žmonėmis ginantis nuo artimų santykių - rodo suartėjimo baimę.
Visi apsišiukšlinimo atvejai turi savo tikslą. Tavo reikalas susimąstyti, ar tasai tikslas ir yra tai, ko trokšti iš gyvenimo.
Kas svarbiau: ar laikyti kalnus šlamšto, kurio nenaudoji ir kuris Tau nerūpi, ar atverti savo gyvenimą naujiems žmonėms ir naujai patirčiai?
Kariaudama su savimi prisimenu Peliauninkės žodžius: "Vienintelis katės šiukšlininkės turtas - iliuzijos". Labai naudinga pažvelgti į šio pobūdžio problemas kaip į iliuzijas. Saugumo iliuzija (atsitverti nuo žmonių, kurie gali ir įskaudinti), turtingumo iliuzija (turi daug daiktų) arba nepriklausomybės iliuzija (nemeti svorio, taigi tvirtini nenorinti prisirišti prie jokio žmogaus, nes per daug brangini laisvę), taip pat daugybė kitų iliuzijų slepia mūsų ydas.
<>Vis tiek ateis laikas, kai norėdama pasveikti, turėsi skausmą pamiršti.
Laikas tai padaryti. Atsikratyk iliuzijų ar daiktų, kurie jas įkūnija. Iššluok visas šiukšles iš savo gyvenimo, nesvarbu, kokios jos - materialios ar dvasinės. Tik tada apsivalysi savąją katės šiukšlininkės sielą.


--Joanna Sandsmark "Jo Miau Ma išmintis. Ką daryti, kad gyvenimas būtų mielesnis"

Progresas

Racionalus žmogus pats adaptuojasi prie savo aplinkos. Neracionalus gi atkakliai bando pačią aplinką pritaikyti prie savęs. Kaip tik todėl visas progresas ir priklauso nuo neracionaliųjų.

--Džordžas Bernardas Šo

Troškimai

"Turėsi tai, ko trokšti, jei tik žinosi, kaip tam parengti dirvą savo mintyse. Nėra svajonės, kuri negalėtų išsipildyti, kai išmoksti naudotis kūrybinėmis galiomis, kurios veikia per tave. Metodai, tinkantys vienam, tiks ir visiems. Įgysi galios, jei naudosies tuo, ką turi <...> laisvai, visomis jėgomis <..> - tokiu būdu plačiai atversi savo kanalus, kad per tave pratekėtų kuo daugiau kūrybinių galių."


--Robertas Collieras

Draugai ir bičiuliai

Kaip puiku gauti telegramą, kuri pritrenkia tave, verčia atsikelti vidurnaktį, lėkti į stotį: „Skubėk! Tu man reikalingas!“ Mes labai greit surandame bičiulių, padedančių mums, ir tik labai pamažu įgyjame draugų, reikalaujančių mūsų pagalbos.

--Antuanas de Sent Egziuperi

Vaiko delnuose

Draugas atsiuntė šį gražų pasakojimą, negalėjau juo nepasidalinti su kitais.

Vaiko delnuose

Tik vaiko delnuose, tuose mažučiuose delniukuose, gali sutilpti tiek daug. Ten rado sau vietą meilė, tikėjimas ir paguoda. Prisiglaudė supratimas ir atjauta. Prieglobstį sau susikūrė gerumas ir šiluma. O delnai atrodė tokie maži… Kaip ir mažylio širdutė, rodos tokia mažutė, bet čia telpa dar daugiau nei delnuose. Įdomu kodėl kai augame iš tų gerumo delnų tiek daug išbarstome? Kažkam veltui parduodam tikėjimą ir atsainia ranka numetam meilę… Eidami trypiam tai, kas buvo kruopščiai saugoma. Mindom pasitikėjimą. Ne, ne savim, o kitų žmonių pasitikėjimą mumis. Kaip apgailėtinai kvaila…
O kai sutinkam žmogų, kuris butų vertas tavęs ir to viso gėrio, kurį kažkada turėjai tegali jam pasiūlyti likusius trupinius. Tuomet slapta kamputyje svajojam kaip butų gera atiduoti daug daugiau nei juoką, daugiau nei gražią šypseną, norisi atiduoti tai, kas tikra – jausmus. Juk gera padavus ranką kartu su ja atiduoti viską, kas sutilpo į vaikiškus delnus…

--- (Eglė Č.) Tiesiog is interneto...

Kartais užtenka vieno saulės spindulio

Kartą gyveno du ledokšniai. Susidarė jie gilią žiemą giraitėje, kalno atšlaitės oloje, tarp įvairiausių kelmų, šakų ir uolų.
Tačiau vienas kitam jie buvo pabrėžtinai abejingi ir jų bendravimas dvelkė šalčiu. Keletas „laba diena“ ir keletas „labas vakaras“. Ir daugiau nieko. Jiedviem taip ir nepavyko nors kiek „pralaužti tarpusavio ledų“.
Kiekvienas sau mąstė: „Galėtų jis prie manęs prieiti.“ Bet ledo luitai patys sau vieni negalėjo nei prieiti, nei nueiti.
Niekas taip ir nepasikeitė, ir ledo luitai dar labiau užsisklendė savyje.
Toje pačioje oloje gyveno barsukas. Vieną dieną jis neiškentė:
– Kaip gaila, kad turite čia tūnoti. Tokia nuostabi saulėta dienelė!
Ledo luitai skausmingai sutraškėjo. Nuo pat vaikystės žinojo, kokia pavojinga jiems saulė. Tačiau visų nuostabai vienas iš luitų paklausė:
– Kokia ji – saulė?
– Nuostabi… Tai… gyvenimas, – atsakė sumišęs barsukas.
– Ar negalėtum praardyti skylės urvo viršuje… Norėčiau pamatyti saulę… – atsiliepė ir antrasis luitas.
Barsukui nereikėjo to kartoti. Tučtuojau tarp šaknų jis praardė plyšį, ir šilta švelni saulės šviesa auksine banga užliejo urvą.
Po kelių mėnesių, vidurdienį, saulei įšildžius orą, vienas ledo luitas pastebėjo, kad pradeda po truputį lydytis ir tirpti virsdamas skaidriu balokšniu. Dabar jis jautėsi kitaip ir jau nebebuvo tas pats ledo luitas kaip anksčiau. Lygiai tokį pat nuostabų atradimą išgyveno ir antrasis. Diena po dienos iš ledo luitų tekėjo vandens srovelės, plūsdamos prie olos angos, kur pamažu telkėsi krištolinis ežerėlis, atspindintis dangaus žydrynę.
Ledo luitai dar tebejuto savo šaltumą, lygiai kaip ir savo trapumą, vienišumą, nerimą bei nepasitikėjimą. Tačiau jie suprato, kad yra panašūs ir vienas kitam reikalingi.
Prie ežerėlio numalšinti troškulio atskrido du dagiliukai, vieversys, dūzgė vabzdžiai, maudėsi pūstauodegė voverė, ir du ledo luitai, regėdami kitų laimę, suprato turį širdį.
Kartais užtenka vieno saulės spindulio. Malonaus žodžio. Pasisveikinimo. Glamonės. Šypsenos. Tiek mažai, kad tie, kurie yra šalia mūsų, taptų laimingi. Tai kodėl mes to nedarome?  

--Bruno Ferrero. Kartais užtenka vieno saulės spindulio.