2009 m. rugsėjo 20 d., sekmadienis

Mažasis princas

Tu man dar esi berniukas, panašus į šimtą tūkstančių kitų berniukų. Ir tu man nereikalingas. Ir aš tau nereikalinga. Aš tau esu lapė, panaši į šimtą tūkstančių lapių. Bet jei tu mane prisijaukinsi, mudu būsime vienas kitam reikalingi. Tu man tada būsi vienintelis pasaulyje. Aš tau būsiu vienintelė pasaulyje.

 <..>...tu pasidarai amžinai atsakingas už tą, su kuo susibičiuliauji...Tu atsakingas už visa, kas vyksta aplink tave, kas gera ir bloga. Tu negali likti abejingas tam, kas dedasi pasaulyje; tegu tave jaudina visi žmonių džiaugsmai ir nelaimės, ir jeigu tau rodosi, kad blogio ir gėrio kova vyksta kur nors toli ir tavęs neliečia, žinok, kad tai netiesa, toji kova - ir tavo reikalas...

---A.de Sent-Egziuperi "Mažasis princas "

2009 m. rugsėjo 19 d., šeštadienis

Siekiai

Miške ant kalvos stovėjo trys medžiai. Jie šnekėjo apie savo viltis ir
svajones. Pirmasis tarė: „kada nors aš būsiu skrynia, pilna aukso ir
sidabro, pilna didžiausių brangenybių ir visi matys mano didybę.
Antrasis taip pat prabilo: „Kada nors aš būsiu galingas laivas, per
vandenis plukdysiu karalius ir karalienes. Visi jausis saugūs manyje."
Trečiasis pažvelgė į juos ir tarė:" Aš noriu augti ir tapti didžiausiu
medžiu visoje girioje. Būti išskirtinis ir kad visi mane matydami
galvotų, kad galiu pasiekt dangų. Noriu būt kuo arčiau Dievo."

Praėjo keli metai. Medžiai, mąstydami apie svajones, augo ir šakojosi.
Vieną dieną atėjo grupė medkirčių. Priėję prie pirmo medžio, jie tarė:
„Šitas medis labai dailus. Reikės jį nugabent dailidei." Jie kirto
medį, o medis jautėsi laimingas, žinodamas kad jo svajonė išsipildys.
Priėję prie antrojo medžio, vyrai nusistebėjo jo tvirtumu. Nutarė jį
atiduot į laivų statyklą. Ir medis džiaugėsi žinodamas, kad bus
galingas laivas. Trečiasis medis buvo išsigandęs. Jis žinojo, kad jei
jį nukirs, jis niekada neįgyvendins savo svajonės. Vienas medkirčių
tarė: „Iš šio medžio mes nieko nedarysime. Taigi aš jį tiesiog
pasiimsiu". Ir trečiasis medis buvo nukirstas.

Kai pirmasis medis nukeliavo pas dailidę, iš jo buvo padarytos ėdžios
gyvuliams. Į jas pridėjo šiaudų. Tai nebuvo svajonė, kurios jis siekė.
Antrasis medis virto žvejų laiveliu. Jis nesaugojo nuo bangų karalių.
Juo plaukiojo tik paprasti žvejai. O trečiasis buvo sukapotas
didžiuliais gabalais ir paliktas tamsoje.

Bėgo metai ir medžiai pamiršo savo svajones. Vieną dieną moteris ir
vyras įėjo į tvartelį, kur stovėjo ėdžios. Moteris pagimdė kūdikėlį ir
paguldė į ėdžias, padarytas iš pirmojo medžio. Medis jautė šio įvykio
svarbą ir jautėsi laimingas, žinodamas, kad jame laikomas didžiausias
pasaulio turtas.

Praėjo nemažai laiko. Grupė žvejų plaukė valtele, padaryta iš antrojo
medžio. Pakilo audra ir medis pajuto, kad jis nėra pakankamai stiprus,
kad išsaugotų žvejus. Staiga vienas jų atsistojo ir nuramino savo
žodžiais įsisiautėjusią jūrą. Medis pajuto, kad gabena didžiausią
karalių pasaulyje.

Pagaliau kažkas prisiminė ir trečiąjį medį. Jis buvo išneštas iš
tamsos ir nešamas per miestą. Žmonės išjuokė jį nešusį žmogų. Žmogus
buvo prikaltas prie kryžiaus kalno viršūnėje ir paliktas mirčiai.
Medis suprato, kad niekas kitas nebuvo taip arti Dievo kaip dabar yra
jis. Ir pasijuto labai svarbus, žinodamas, kad būtent ant jo buvo
nukryžiuotas Dievo sūnus.

Šios istorijos esmė tokia, kad visi mes turime siekius. Nors ir kaip
labai pro šalį plauktų gyvenimas ir siekimai atrodytų neįmanomi,
reikia nepamiršti, kad Dievas turi mums didingus planus. Jei tik juo
tikėsime.

Kiekvienas medis gavo ko norėjo, tik kitokiu keliu. Dievo kelių mes
nežinome. Jo keliai nėra mūsų keliai, bet Jo keliai visada geriausi...

--Bruno Ferrero

2009 m. rugsėjo 18 d., penktadienis

Maži darbai

Dabar daryk mažus darbus; tada pas tave ateis dideli darbai ir paprašys, kad tu juos padarytum


--Persų patarlė

2009 m. rugsėjo 17 d., ketvirtadienis

Vitražas

Mąstymas, kuris jus atvedė čia, kur dabar esate, nenuves ten, kur svajojate būti.
- Albert Einstein
Kiekviename iš mūsų snaudžia milžinas. Kai ts milžinas nubunda, prasideda stebuklai. 
- Frederick Faust
Mes matome pasaulį ne tokį, koks jis yra, bet kokie esame mes. <...> Visi kasdien įžengiame į pasaulį ir manome, kad tai, kaip tą pasaulį išgyvename, yra tiesos išgyvenimas. Tačiau tai tėra mūsų puikybės ir neigimo žaismas. Tiesą nudažo vidinis vitražas, skiriantis mus nuo pasaulio tarsi filtras. Kaip kad šis stiklas virš mūsų galvų nuspalvina per jį srūvančią šviesą, taip kiekviena mūsų nuostata, baimė, prielaida ar šališkumas nudažo akimirkos išgyvenimą. Manome, jog visi žvelgiame į pasaulį tokiomis pačiomis akimis, tačiau yra ne taip. Tai tėra didelis melas, kuriuo mulkindami save, tikime. Kiekvienas iš mūsų mato pasaulį pro savo asmeninės būsenos akinius. Tą būseną lemia savita, ypatinga gyvenimiškoji patirtis. O kadangi šioje planetoje nėra dviejų vienodų patirčių, negali būti ir vienodų konkrečios situacijos vertinimų. Kai tai suvoksi, tavo gyvenimas pasikeis. Džekai, ką tau dabar sakau, yra nepaprastai svarbu.<..> Kiekvienas žmogus mato pasaulį pro savitus filtrus, kurie išreiškia jo psichikos modelį. Šis "proto vitražas" nudažo mūsų požiūrį į pasaulį ir į save. Tikras gyvenimo lyderis supranta, jog pasaulis nebūtinai yra toks, koks jis atrodo jam. Taip, dalykai ne visuomet būna tokie, kokius regi mūsų akys. <..> Neteigiu, jog mes visi pasaulį suvokiame klaidingai - kartais šitaip būna, bet kartais tai, ką matome ir manome, atspindi tiesą. Norėjau tik pasakyti štai ką: kad tavo gyvenimas pasikeistų, privalai  pasikeisti tu. Ir vienas iš geriausių būdų tai padaryti - įsisąmoninti faktą, kad mes matome pasaulį ne tokį koks jis yra, bet tokį kokie esame mes.
--Robin Sharma "Šventasis, Banglentininkas ir Vadovas"

Gerumas

Patys švelniausi augalai prasiskverbia per pačią kiečiausią žemę, per uolų plyšius. Taip ir gerumas. Koks pleištas, koks kūjis, koks taranas gali būti palygintas su gero, nuoširdaus žmogaus jėga? Nieko negalima jam priešpriešinti.

--Henry David Thoreau

2009 m. rugsėjo 16 d., trečiadienis

Smėlis saujoje

Trylikametis vaikštinėjo su tėčiu smėlėta jūros pakrante. Staiga jo paklausė:
- Tėti, pagaliau man pavyko susirasti draugą. Kaip jį išsaugoti?
Tėtis minutėlę patylėjo, paskui pasilenkė ir prisėmė abi saujas smėlio. Laikydamas rankas delnais į viršų, vieną saują stipriai sugniaužė. Smėlis ėmė srūti pro pirštus: kuo labaiu gniaužė, tuo smarkiau smėlis byrėjo. Kitą delną laikė atvirą: smėlis liko saujoje. Keletą akimirkų berniukas nustebęs žiūrėjo, o paskui sušuko:
- Supratau!
-- Bruno Ferrero

Tikslai

Galų gale, žmonės pasiekia tik tiek, kiek buvo užsibrėžę.

--Henry David Thoreau