Dek, kad uždegtum

Kad uždegtum, visų pirma pats turi degti tuo jausmu. Kad pravirkdytum, visų pirma ašaros turi tekėti pačiam. Kad įtikintum, visų pirma pats turi tikėti.

--Vinstonas Čerčilis

Turėk svajonę

Ne tas vargšas, kuris neturi ne skatiko kišenėj, o tas, kuris neturi svajonės.

-- Sokratas

Eik tik pirmyn

Kol nenustoji bandyti, Tu dar nepralaimėjai.

--Mike Ditka

Neatsitrauk

Neišsigąsk, jei iš pradžių pasirodo sunku. Tai tik pirmas įspūdis. Svarbiausia neatsitraukti. Tu turi valdyti save.

--Olga Korbut

Linksmumas

 

Nėra didesnės kasdienės dorybės už linksmumą. Ši žmonių savybė panaši į saulėtą dieną ar lietų, drėkinantį augalus po sausros. Linksmo veido šviesa pasklinda aplinkui ir suteikia įkvepiančios laimės.

— T.Carlyle

Svajonės

Ateitis priklauso tiems, kas tiki savo gražiausiomis svajonėmis...

--E. Roostevelt

Noriu žinoti

Manęs nedomina, ką Tu darai, kad pragyventum. Aš noriu žinoti, ko Tu trokšti, ir ar drįsti svajoti apie savo susitikimą su savo širdies ilgesiu.
Manęs nedomina, kiek Tau metų. Aš noriu žinoti, ar surizikuotum atrodyti kvailiu dėl meilės, dėl savo svajonių, dėl nuotykio būti gyvam.
Manęs nedomina, po kokiomis planetomis esi gimęs. Aš noriu žinoti, ar esi susilietęs su savo širdgėlos centru, ar atvėrė Tave gyvenimo išdavystės, o gal susitraukei ir užsidarei iš baimės dėl būsimo skausmo.
Aš noriu žinoti, ar gali sėdėti su skausmu, mano ar savo paties, neimdamas judėti, kad jį paslėptum, susilpnintum ar nustatytum. Aš noriu žinoti, ar gali būti su džiaugsmu, mano ar savo paties, ar gali šokti kaip laukinis ir leisti ekstazei pripildyti Tave iki rankų ir kojų galiukų, neperspėdamas mūsų, kad būtume atsargūs, realistiški, ar prisimintume buvimu žmogumi apribojimus.
Manęs nedomina, ar tai, ką pasakoji, yra tiesa. Aš noriu žinoti, ar gali apvilti kitą, kad išliktum teisingas prieš patį save. Ar gali ištverti išdavystės kaltinimą, ir neišduoti savo paties sielos.
Aš noriu žinoti, ar Tu gali pasitikėti ir todėl būti vertas pasitikėjimo. Aš noriu žinoti, ar gali įžvelgti grožį, net kai nėra gražu kiekvieną dieną, ir ar gali semtis iš jo, kaip iš savo gyvybės šaltinio.
Aš noriu žinoti, ar gali gyventi su nesėkme, savo ar mano, ir vis tiek stovėti ant ežero krašto ir šaukti auksinei pilnačiai: "Taip!".
Man neįdomu žinoti, kur gyveni ir kiek turi pinigų. Aš noriu žinoti, ar tu galėtum atsikelti po vargo ir nevilties nakties, nuvargęs ir sumuštas iki kaulų, ir daryti tai, kas reikalinga padaryti dėl vaikų.
Man neįdomu, kas Tu esi, ar kaip čia patekai, - aš noriu žinoti, ar stovėsi su manimi liepsnos centre, ir neatsitrauksi atatupstas.
Man neįdomu, kur, ką ir su kuo Tu esi studijavęs. Aš noriu žinoti, kas palaiko Tave iš vidaus, kai visa kita atkrenta. Aš noriu žinoti, ar tu gali būti vienas pats su savimi, ir ar tu iš tiesų mėgsti draugiją, kurią palaikai pats sau tuštumos akimirkomis.

 -- Autorius nežinomas; Interneto platybės

Laiškas

Gabrielis Garcia Marquezas neseniai pasitraukė iš viešojo gyvenimo dėl sveikatos - limfos vėžys. Regis, kad liga vis labiau plinta. Šis visame pasaulyje žinomas Kolumbijos rašytojas pasiuntė atsisveikinimo laišką bičiuliams. Štai tas jaudinantis laiškas.

Jei Dievas nors valandėlei pamirštų, kad esu skudurinė marionetė, ir dovanotų man dar dalelę gyvenimo, veikiausiai neišsakyčiau atvirai visko, ką galvoju, tačiau tikrai visuomet apmąstyčiau tai, ką sakau. Vertinčiau daiktus ne pagal tai, kiek jie kainuoja, bet pagal tai, ką jie man reiškia. Miegočiau kur kas mažiau, svajočiau daugiau. Susivokiau, jog kiekvieną minutę, praleistą užmerktomis akimis, netenkama šešiasdešimt sekundžių šviesos. Vaikščiočiau tuomet, kai kiti sėdinėja, atsibusčiau, kai kiti dar miega. Klausyčiausi, kada kalba aplinkiniai, mėgaučiausi puikiais šokoladiniais ledais. Jei Dievas dovanotų man dar dalelę gyvenimo, rengčiausi labai paprastai. Tysočiau kniūbsčias saulėje, apnuoginęs ne tik visą kūną, bet ir sielą. Dieve mano, jei dar nors kiek plaktų mano širdis, aprašyčiau savo neapykantą ledui ir laukčiau, kol patekės saulė. Nudailinčiau Benedetti* poemą Van Gogho svajomis apie žvaigždes
ir drauge su Serrato* * daina padovanočiau kaip serenadą mėnuliui. Savo ašaromis laistyčiau rožes, idant pajusčiau skausmingą spyglių dūrį ir švelnų jų žiedlapių bučinį. Dieve mano, jeigu aš turėčiau dar nors dalelę gyvenimo... Nė dienos nepraleisčiau nepasakęs aplinkiniams, kaip aš juos myliu. Kiekvieną vyrą ir kiekvieną moterį įtikinčiau, kad jie man mieliausi; gyvenčiau įsimylėjęs meilę. Įrodyčiau žmonėms, kad jie klysta, manydami, jog neturi jėgų įsimylėti, kai pasensta; jie nežino, jog pasensta, kai liaujasi mylėję! Vaikams duočiau sparnus, tačiau skraidyti jie turėtų išmokti patys vieni. Seneliams paaiškinčiau, kad mirtis ateina ne podraug su senatve, o su užmarštimi.

Žmonės, aš iš jūsų išmokau tiek dalykų... Sužinojau, kad visi trokšta gyventi kalno viršūnėje, nesuvokdami, kad tikroji laimė yra kopimas į tą kalną stačiu jo šlaitu. Supratau, jog kai tik ką gimęs mažylis savo mažame kumštelyje suspaudžia tėvo pirštą, susieja jį su savimi visam laikui.
Suvokiau, kad žmogus turi teisę iš aukšto žvelgti į kitą žmogų tik tol, kol padeda jam atsikelti. Iš jūsų išmokau begalės dalykų, tačiau prisipažįstu, jog daug kuo jau nebegalėsiu pasinaudoti, nes kai mane uždarys į tą dėžę, vadinamą grabu, deja, būsiu jau tikrai pasitraukęs iš šio gyvenimo. Visuomet sakyk, ką jauti, ir daryk tai, ką galvoji.

Jeigu žinočiau, kad šiandien bus paskutinis kartas, kai matysiu tave miegantį, stipriai apkabinčiau ir melsčiau Viešpatį, kad galėčiau pabūti tavo sielos angelu sargu. Jei žinočiau, kad šis kartas bus paskutinis, kai matysiu tave, išeinantį pro duris, apkabinčiau tave ir pabučiuočiau, o paskui vėl pašaukčiau, idant galėčiau dar kartą padaryti tą patį. Jeigu žinočiau, kad paskutinį kartą girdžiu tavo balsą, įrašyčiau į juostelę visus tavo žodžius, idant galėčiau klausytis jų be galo. Jeigu žinočiau, jog dabar matau tave paskutinį kartą, pasakyčiau, kad myliu tave. Nemanyčiau kvailai, jog tu šitą jau žinai.
Visuomet išaušta rytojus, ir gyvenimas mums suteikia dar vieną progą reikalams sutvarkyti, tačiau galbūt aš klystu, ir šiandien yra paskutinė mums likusi diena, tad man labai maga pasakyti tau, kaip aš myliu tave ir kad niekuomet nepamiršiu tavęs. Rytojus neužtikrintas niekam - nei jaunam, nei senam. Gali būti, kad šiandien jau paskutinis kartas, kai matai tuos, kuriuos myli. Todėl nelauk daugiau; tai, ką esi sumanęs, daryk šiandien, nes jei rytojus daugiau neišauš, tikrai gailėsies dienos, kai nesuradai laiko nusišypsoti, apkabinti, pabučiuoti, kai buvai labai užimtas ir nesuradai laiko padaryti aplinkiniams ką nors gera. Stenkis, jog tie, kuriuos myli, būtų šalia tavęs; pašnibždėk jiems į ausį, kad juos labai myli; mylėk juos ir elkis su jais maloniai. Surask laiko ištarti
jiems: man labai gaila, atleisk man, prašom, ačiū bei visus kitus meilius žodžius, kokius tik žinai. Niekas neprisimins tavęs dėl tavo slaptų minčių. Paprašyk Viešpatį stiprybės ir išminties išsakyti jas. Parodyk savo draugams, kad jie tau neapsakomai svarbūs. 

-- Gabriel Garcia Marquez. Laiškas

Draugai

 

 

...Turiu tris draugus: vienas mane myli, kitas - neapkenčia, trečias man abejingas. Tas, kuris mane myli, moko švelnumo. Tas, kuris neapkenčia - atsargumo, o abejingasis - pasitikėjimo savimi.

 

---Ivanas Paninas

   Ne kiekvienas gali būti geriausias draugas. Kai kurie žmonės nenorės su mumis net susipažinti. Kiti dėl kokių nors priežasčių gali mūsų nemėgti. Tačiau galime visus šiuos žmones laikyti savo draugais pripažindami, kad kiekvienas iš jų gali mums kažką duoti.

   Supratę, kad ne kiekvienas mėgsta ar nori būti mūsų draugas, galime pasijusti įskaudinti. Bet ar mes patys su kiekvienu norime draugauti? Žinoma, yra žmonių, kurie mums nusibodo, kurie mus pykdo ar atstumia.

   Tai visiškai natūralu, kad ne kiekvienas yra mūsų draugas. Iš tų, kurie mūsų nemėgsta, galima sužinoti, kokie mūsų poelgiai kam nors nepatinka. Iš tų, kurie nesiekia draugystės, galime sužinoti, kad ne kiekvienas yra mūsų pusėje. Tokie žmonės padės mums vertinti labiau reikšmingus gyvenime žmones, kurie neabejotinai yra mūsų draugai.

 

Aš žinau, kad mano gyvenime yra keletas ypatingų draugų. Šiąnakt galiu būti dėkinga už jų paramą.

Ačiū, kad buvote, esate ir būsite mano gyvenime, nesvarbu mylite, nekenčiate ar esate abejingi.

 

Jūs palikote pėdsaką Laimuckos širdyje...ir ačiū

 

Spalvotos kreidelės

Niekas nežinojo, kada tas žmogus atvyko į miestą. Atrodė, jis visada buvo ten - ant šaligatvio, labiausiai sausakimšoje gatvėje, pilnoje parduotuvių, restoranų, elegantiškų kino teatrų, nušlifuotoje vakarinių pasivaikščiojimų ir įsimylėjėlių susitikimų.
Suklupęs ant žemės, spalvotomis kreidelėmis piešė angelus, nuostabius, saulėtus kraštus, laimingus vaikus, pražydusias gėles ir svajones apie laisvę.
Žmonės jau seniai buvo pripratę prie šio žmogaus. Retkarčiais ant piešinio numesdavo monetą. Kartkartėm sustodavo šnektelėti su juo. Pasakodavo jam apie savo rūpesčius, viltis, vaikus: nuo paties mažiausiojo, kuris dar tebenorėjo miegoti lovytėje, iki paties didžiausiojo, nežinančio, kokį fakultetą išssirinkti, nes taip sunku nuspėti ateitį.
Žmogus klausėsi. Daug klausėsi ir mažai kalbėjo.
Vieną dieną jis pradėjo krautis savo daiktus, norėdamas išvykti. Aplink susirinko daug žmonių ir jį stebėjo. Žiūrėjo ir laukė.
- Palik ką nors mums. Prisiminimui...
Žmogus skėstelėjo tuščiomis rankomis: ką gi jis galėtų padovanoti?
Bet žmonės supo jį ir laukė.
Tada jis iš kelionmaišio išsitraukė spalvotas kreideles, kuriomis piešdavo angelus, gėles bei svajones, ir atidavė jas žmonėms. Kiekvienam po spalvotos kreidos gabalėlį. Paskui netaręs nei žodžio, nuėjo.
Ką darė žmonės su spalvotomis kreidelėmis?
Vieni jas įrėmino, kiti nunešė į modernų miesto muziejų, dar kiti įsidėjo į stalčių, bet dauguma jas pamiršo.

Atėjo Žmogus. Jis Tau paliko galimybę nuspalvinti pasaulį. Kaip pasielgsi su savo kreidelėmis?

Bruno Ferrero