Požiūris į save

 

 

Tikroji laimė yra išnaudoti save ypatingam tikslui pasiekti, būti gamtos jėga, o ne neramiu savanaudžiu rūpesčių ir negalavimų gniužulu, besiskundžiančiu, kad pasaulis nepatenkina laimės troškimo. Aš manau, kad mano gyvenimas priklauso bendruomenei, ir tol kol gyvenu, jaučiu pareigą daryti dėl jos viską, ką galiu. Noriu kuo daugiau save išnaudoti iki mirties - mat kuo sunkiau dirbu, tuo labiau gyvenu. Aš džiaugiuosi gyvenimu dėl jo paties. Man gyvenimas ne "trumpa žvakė", o nuostabus fakelas, kurį man leista šiek tiek palaikyti. Prieš perduodamas jį ateities kartoms aš noriu, kad jis degtų kuo ryškiau.

 

 -- George Bernard Shaw

Tikėk savim

Tikėk savimi ir ateis diena, kai kitiems neliks nieko kito kaip taip pat patikėti tavimi.

--Cynthia Kersey

Sėkmės kelias

Sėkmės kelias – tai lyg bėgimas aukštyn žemyn važiuojančiu eskalatoriumi. Tu turi bėgti, nes jei eisi - tu stovėsi vietoje, jei sustosi – judėsi žemyn!

--Anneloes Zuiderveen

Pasitaisykim

Žmogus gimsta sudužęs. Jis gyvena save taisydamas. Klijai yra Dievo malonė.

---Eugene'as O'Neillas

Gal ši diena buvo tokia, kad mes pasijutome sudužę į daugybė šukių, negalėjome pasirinkti krypties ar praradome pasitikėjimą savimi? Šįvakar gali atrodyti, kad tiesiog neįstengiame susirinkti savo šukių, kad geriau susisukti į kamuoliuką ir laukti naujos dienos.
   Bet rytdienos aušra stebuklų neatneš. Ar atsisakysime savo sumanymų, priklauso nuo mūsų. Pametę marškinių sagą mes juk neišmetame marškinių. Kas prisisiūtume sagą, reikia adatos, siūlo ir šiek tiek kantrybės. Šis darbas nebūtinai turi būti nepriekaištingas, bet tiesiog toks, kad mes vėl galėtume nešioti marškinius.
   Šiąnakt mums reikia laiko,  kad pataisytume save. Mes turime įrankius: Aukščiausiąją galią, literatūrą ir meditacijas. Tai mūsų adata ir siūlas. Dievo malonė mums davė visa, ko reikia taisymui.

Kaip aš galiu panaudoti programos įrankiu, kad pataisyčiau save?

--- Amy E. Dean Nakties šviesa. Vakaro meditacijos

Tikslas

Žmogus, jei nežino, ko nori, blaškosi net lygiausiame kelyje, o štai vedamas tikslo jis tvirtai juda pirmyn nekreipdamas dėmesio į sunkumus.

--Tomas Karlailis

Mūsų didžiausia silpnybė - nepakankamas užsispyrimas. Jei nori, kad pasisektų - visuomet bandyk dar vieną kartą!

--Tomas Edisonas

Gerumas

Gerumas - kalba, kuria gali kalbėti nebyliai ir kurios gali klausyti kurti.

--K. Bou

Nuostabus projektas, gal tai ir Tavo svajonė?

Latvijos milijonierius įgyvendino fantastišką projektą: pastatė gyvenvietę, kurioje gamta ir modernios technologijos suteikia galimybę gyventi neatsisakant įprasto komforto.

Išpirkęs 3000ha žemės latvis pastate "Saulės miestą" - Amatciems. Čia galioja savos taisyklės,  kurių privalo  laikytis visi, kurie nori čia gyventi.

Namai pastatyti iš ekologiškų medžiagų ir taip, kad iš langų vieno namo nesimatytų gyventojų kitame name.

Prie kiekvieno iš 300 namu yra ežero ir miško gabaliukas. Visą tai įskaičiuota į kiekvieno sklypo kainą (sklypai nuo  0,4 iki 1,3 ha).

 

Namuose irengta kanalizacija paklota naudojant spec. techniką pravedant komunikacijas po medžių šaknimis. Taip pat įrengtas greitaeigis internetas. Šilumos siurblys leidžia naudotis žemės energija patalpų ir vandens šildymui. Tik esant labai dideliems šalciams gali tekti uždegti židinį, kuris taip pat įrengtas kiekviename name. Šiukslių išvežimas ir kiti miesto patogumai taip pat įrengti.

 

Miško mieste draudžiama statyti tvoras ir lauke ant grandinės laikyti šunis. Šunys laikomi tik namo viduje. Nesigirdi jokio šunų lojimo. Miško gyvūnai vaiksto aplink namus nieko nebijodami.

 

Iš 300 sklypų jau parduoti 150. Pasižvalgykite ir jūs ir išsirinkite savo namuką ar sklypą:

http://www.amatciems.lv/rus/map/plan.html

Šaltinis:  http://www.amatciems.lv/rus/ideja.html

Feng - Shui (relaksacinė muzika)

Trumpam atsiribokite nuo rūpesčių ir pailsėkite. Suteikite peno: sielai, akims ir ausims.

Kai gyvenimas sunkus

"...Kai gyvenimas pasidaro nepakenčiamai sunkus ir apima juodžiausia neviltis, regisi, kad žengus dar vieną žingsnį, nukrisi į bedugnę. Ir gerai. Užsimerk ir ženk tą žingsnį, pasiduok, leisk sau kristi, nesipriešink. Ir tada įvyksta stebuklas – krentant tave pasičiumpa galinga banga ir bloškia atgal – į siautulingą gyvenimo vandenyną…"

--E. M. Remarkas

Kaip įgyvendinti svajones

Lengviausia pasaulyje - rasti žmogų, galintį pasakyti ko kiti nesugeba padaryti.

Richardas M. DeVosas

"Nusimeskite grandines, surakinusias jus fraze "Aš negaliu!" O tada sugebėsite pasiekti bet kurį tikslą. Jūs galite viską... jei tikrai tuo tikite! Ar tai lengva? Žinoma, ne. Viskas, ko verta siekti, nėra lengvai gaunama. Ar galite pasiekti tikslą? Taip, bet tai sužinosite tik pabandę ir nebijodami bandyti nuolatos.
Žmonės, neturintys didelių tikslų, gauna tai, ko siekia. Kitaip tariant, jei nieko nesieksite, nieko ir neturėsite.
<> Kodėl dauguma žmonių leidžia pražūti svajonėms? Svarbiausia priežastis, mano manymu, - neigiamas, ciniškas aplinkinių žmonių požiūris. Dažniausiai tie žmonės - ne mūsų priešai, bet draugai ar net šeimos nariai. Priešai rūpesčių nekelia, vienaip ar kitaip su jais susitvarkome. O mūsų draugai, ypač skeptiškai nusiteikusieji, nuolat griauna svajones ciniška šypsena, nuolatine neigiama vibracija.
<> Visada atsiras kas nors, linksma veido išraiška ar balsu trošktantis nurodyti, kad viskas, kas nauja ar drąsu, pasmerkta nesėkmei. Neklausykite jų! Tai visuomet bus žmogus, niekada neuždirbęs dešimties tūkstančių per metus, bet žinantis visas priežastis, dėl kurių jūs neuždirbsite trisdešimties tūkstančių. <> Neleiskite gulinėjančiam ant sofos ar kas vakarą žiūrinčiam televizorių žmogui aiškinti jums apie gyvenimo beprasmiškumą. Jei turite giliai savyje nors kibirkštėlę svajonės - dėkokite už ją Dievui ir veikite. Tik niekam neleiskite jos užgesinti.
<> Patikėję, kad viskas įmanoma pasiekti, pamatysite, jog taip ir atsitinka! Pabandykite! Būsite nustebinti, kiek nuostabių dalykų gali įvykti.

Richardas M. DeVosas (Amway įkūrėjas)

--- Og Mandino Sėkmės unversitetas

Laisvė ir meilė

Visą gyvenimą meilę supratau kaip savanorišką vergiją. Ir klydau: vergija nėra meilė. Kas jaučiasi laisvas, myli iš visų jėgų. O kas myli iš visų jėgų, jaučiasi laisvas.
<> Jei myli, negali skaudinti kito, juk kiekvienas atsakingas už savo jausmus. Netekusi tų, kuriuos mylėjau, jaučiuosi sužeista. Šiandien esu įsitikinusi, kad niekas nieko nepraranda, nes niekas niekam ir nepriklauso.
Štai tikroji laisvė: turėti svarbiausią dalyką pasaulyje, bet jo nesisavinti.

-- Paulo Coelho "Vienuolika minučių"

Vyksmas

Nereikalauk, kad viskas vyktų pagal tavo norą, džiaukis, kad viskas vyksta taip, kaip vyksta.

--Epiktetas

Lankstumas

"Išmok atiduoti, jei nori aprėpti viską. Tobulink meną paleisti, jei nori pajusti viską. Būk minkštas lyg vanduo, jei nori būti nepalaužiamas. Būk niekuo, jei nori būti pats verčiausias..."

Gera būti savimi

"Paslapties" dovana kaip kam labai ypatingam: Paslaptis Tau
Šiandien mano naujo gyvenimo pradžia
Šiandien pradedu iš naujo
Šiandien visi geriausi dalykai ateina į mano gyvenimą
Aš dėkingas, kad esu gyvas
Aš matau grožį aplink save
Aš gyvenu su tikslu ir aistra
Aš atrandu laiko juoktis ir žaisti kiekvieną dieną
Aš budrus, energingas ir gyvas
Aš koncentruojuosi ties visais gerais dalykais mano gyvenime
Ir esu dėkingas už juos
Aš esu santarvėje su kiekvienu
Aš jaučiu meilę, džiaugsmą ir gausą
Aš esu laisvas būti savimi
Aš esu didingumas žmogaus forma
Aš esu gyvenimo tobulybė
Aš esu dėkingas būdamas savimi
Šiandien geriausia mano gyvenimo diena

Gyvenimo pamokos

<...> Kiekvienas potyris, išnyrantis tavo gyvenime, yra pamoka, kurią tau būtina išmokti, kad galėtum palypėti aukštyn gyvenimo laiptais. Kai mokinys pasirengęs, mokytojas visuomet pasirodo. <...> Šiaip ar taip, jei suvoki šį procesą ir kiekvieną situaciją laikai galimybe išmokti tam tikrą pamoką, gali pereiti į aukštesnę klasę. Beje, kaip paliekame senąją klasę, taip paliekame ir savo senąjį gyvenimą, kadangi perpratę būtiną pamoką daugiau su situacija, kurioje glūdėjo ta pamoka, mes nebesusidursime. Tai panašu į išsinėrimą iš senos odos. Šitaip nutinka kaskart, kai išmokstame naują pamoką, perprantame dar vieną dalyką ir palypėjame ant kitos gyvenimo laiptelių pakopos.<...> Tačiau jei nepripažinsi išgyvenime glūdinčio pamokymo (tarkime. dėl kokio nors įvykio kaltinsi kitus asmenis) ir nesugebėsi pamatyti tos išminties, kurią tau lemta įsiimti širdin, aplinkybės, arba ciklas, kartosisi tol, kol galiausiai savo pamoką išmoksi. Bet kuo daugiau bus nesėkmingų bandymų, tuo skaudesni darysis įvykiai, siūlantys vienokią ar kitokią pamoką. Ateis diena, kai įvykiai taps tokie kankinantys, kad liks vienintelė išeitis - išmokti pamoką. <...> Tavo dabartinė tikrovė yra atspindys tų pamokų, kurias tau privalu išmokti.

--Robin Sharma "Šventasis, Banglentininkas ir Vadovas"

Ašara ir šypsena

Aš neiškeisiu savo širdies liūdesio į žmonių džiaugsmą, ir nesutinku, jog ašaros, kurios sukelia sielvartą mano gelmėse, virsta juoku. Aš svajojau, kad mano gyvenimas liktų ašara ir šypsena: ašara apvalo širdį ir atskleidžia gyvenimo paslaptis bei gylius; šypsena priartina mane prie mano žemės sūnų ir tarpnauja man dievų garbinimo simboliu; ašara leidžia būti tarp žmonių sužeista širdimi, o šypsena reiškia mano džiaugsmą būčiai.
Aš trokštu numirti mylėdamas, o ne gyventi nuobodžiaudamas. Aš trokštu, kad mano sielos gelmėse amžiams išliktų alkis meilei ir grožiui. Aš stebėjau ir pamačiau, kad patenkinti žmonės yra nelaimingesni už visus ir arčiausiai materijos; aš pridėjau ausį ir išgirdau, kad svajojančio įsimylėjėlio atodūsiai yra saldesni už stygų skambesį.
Ateina vakaras ir žiedas suglaudžia savo lapelius, ir užmiega apsikabinęs savo meilę. O kai ateina rytas, jis atveria savo lūpas saulės bučiniui. Ir gėlių gyvenimas - meilė ir pasimatymas, ašara ir šypsena.
Išgaruoja jūros vandenys, Pakilę į viršų, jie susirenka ir tampa debesiu, kuris plaukia virš kalvų ir lygumų. O kai sutinka švelnų vėjelį, tai krenta ašaromis ant lauko ir subėga į upelius, ir grįžta į jūra - savo tėvynę. Debesų gyvenimas - išsiskyrimas ir susitikimas, ašara ir šypsena. Taip ir siela atsiskiria nuo vieningos Dvasios, ateina į materijos pasaulį ir praeina kaip debesis virš liūdesio kalnų ir džiaugsmo lygumų; ji sutinka mirties dveklmą ir grįžta ten, kur buvo - į meilės ir grožio jūrą - į dievą...

--Kahlil Gibran "Ašara ir šypsena"

Netobulas ąsotis

Valstietis kas rytą keliaudavo prie šaltinio pasisemti vandens. Pripylęs sklidinus du ąsočius ir pritvirtinęs juos savo asilaičiui ant nugaros, grįždavo į kaimą. Kelionės metu iš vieno ąsočio, seno ir suskilusio, sunkėsi vanduo. Kitas ąsotis, naujas ir tobulas, išsaugodavo visą į jį supilta vandenį, ir neprarasdavo ne lašelio. Senasis suskilęs ąsotis jautėsi pažemintas ir niekam nereikalingas. Juo labiau, kad naujasis nepraleisdavo progos pabrėžti savo tobulumo: "Iš manęs neištrykšta ne mažiausias vandens purslas, va o tu tuo pasigirti negali!"
Vieną rytą senasis ąsotis atvėrė širdį savo šeimininkui: „Aš žinau savo trūkumus. Tu gaišti laiką, vargsti, per mane prarandi dalį uždarbio. Kai pasieki kaimą, aš būnu pustuštis. Atleisk man už mano įtrūkimus ir silpnumą."
Kitą dieną keliaujant šeimininkas kreipėsi į suskilusį ąsotį:
-Pažvelk į šalikėlę.
-O, čia labai gražu, žydi nuostabios gėlės.
-Tai tavo dėka,- tęsė šeimininkas.- Aš žinojau tavo yda ir ja pasinaudojau. Nupirkau gėlių sėklų ir jas palei kelią išbėriau.Tu kas rytą laistei šalikėlę vandeniu to nežinodamas ir net neketindamas to daryti, būtent tu prikėlei šias gėles gyvenimui.

-- Bruno Ferrero

Katės šiukšlininkės siela

"Katė šiukšlininkė nieko neišmeta. Artinantis vasarai ji net nesišeria.<> Katė šiukšlininkė gaili išmesti nebereikalingų daiktų. Ji mano tokiu būdu užsitikrinanti saugumą, nes kitos katės retai braunasi į šiukšlininkės teritoriją. Tačiau atėjus metui poruotis, katės neatsiliepia į katino šiukšlininko kniaukimą. Jos nenori, kad prie jų žvilgančių kailinėlių glaustytųsi jo susivėlęs kailis. Šitaip katė šiukšlininkė užsidaro nuo viso pasaulio nesukdama sau galvos dėl kokių nors pareigų bendruomenei. Daiktai, kuriuos ji kaupia, beprasmiški. Nepakeistas kailis neteikia malonumo. Vienintelis katės šiukšlininkės turtas - iliuzijos. "

Labai lengva tapti kate šiukšlininke. Gali užgriozti namus visokiu šlamštu arba nemesti antsvorio, arba nenutruakti ryšio su žmonėmis, kurie nieko nebeduoda tavo gyvenimui. Jeigu esi linkusi prisirišti prie daiktų, gali būti sunku jų atsikratyti. Ko gera, net nebematai netvarkos namuose ar nebekreipi dėmesio į savo svorį.
Daugelis žmonių, kurie neišmeta nereikalongų daiktų, žiūri į juos kaip į saugumo garantą. Juk jeigu namai netvarkingi, nėra kaip kviestis svečių. Šitaip išvengi rizikos, galimos bendraujant su išoriniu pasauliu ir užmezgant naujas pažintis. Bet ar tikrai šito nori? Ar užsidaryti savo kiaute - sveikas tikslas?
Gali būti ir kitokia problema. Galima į savo gyvenimą prisileisti tiek visokių žmonių vien tam, kad nereiktų per daug suartėti su vienu kuriuo. Abu kraštutinumai - ir aplinkos užgriozdinimas ginantis nuo žmonių, ir gyvenimo užgriozdinimas žmonėmis ginantis nuo artimų santykių - rodo suartėjimo baimę.
Visi apsišiukšlinimo atvejai turi savo tikslą. Tavo reikalas susimąstyti, ar tasai tikslas ir yra tai, ko trokšti iš gyvenimo.
Kas svarbiau: ar laikyti kalnus šlamšto, kurio nenaudoji ir kuris Tau nerūpi, ar atverti savo gyvenimą naujiems žmonėms ir naujai patirčiai?
Kariaudama su savimi prisimenu Peliauninkės žodžius: "Vienintelis katės šiukšlininkės turtas - iliuzijos". Labai naudinga pažvelgti į šio pobūdžio problemas kaip į iliuzijas. Saugumo iliuzija (atsitverti nuo žmonių, kurie gali ir įskaudinti), turtingumo iliuzija (turi daug daiktų) arba nepriklausomybės iliuzija (nemeti svorio, taigi tvirtini nenorinti prisirišti prie jokio žmogaus, nes per daug brangini laisvę), taip pat daugybė kitų iliuzijų slepia mūsų ydas.
<>Vis tiek ateis laikas, kai norėdama pasveikti, turėsi skausmą pamiršti.
Laikas tai padaryti. Atsikratyk iliuzijų ar daiktų, kurie jas įkūnija. Iššluok visas šiukšles iš savo gyvenimo, nesvarbu, kokios jos - materialios ar dvasinės. Tik tada apsivalysi savąją katės šiukšlininkės sielą.


--Joanna Sandsmark "Jo Miau Ma išmintis. Ką daryti, kad gyvenimas būtų mielesnis"

Progresas

Racionalus žmogus pats adaptuojasi prie savo aplinkos. Neracionalus gi atkakliai bando pačią aplinką pritaikyti prie savęs. Kaip tik todėl visas progresas ir priklauso nuo neracionaliųjų.

--Džordžas Bernardas Šo

Troškimai

"Turėsi tai, ko trokšti, jei tik žinosi, kaip tam parengti dirvą savo mintyse. Nėra svajonės, kuri negalėtų išsipildyti, kai išmoksti naudotis kūrybinėmis galiomis, kurios veikia per tave. Metodai, tinkantys vienam, tiks ir visiems. Įgysi galios, jei naudosies tuo, ką turi <...> laisvai, visomis jėgomis <..> - tokiu būdu plačiai atversi savo kanalus, kad per tave pratekėtų kuo daugiau kūrybinių galių."


--Robertas Collieras

Draugai ir bičiuliai

Kaip puiku gauti telegramą, kuri pritrenkia tave, verčia atsikelti vidurnaktį, lėkti į stotį: „Skubėk! Tu man reikalingas!“ Mes labai greit surandame bičiulių, padedančių mums, ir tik labai pamažu įgyjame draugų, reikalaujančių mūsų pagalbos.

--Antuanas de Sent Egziuperi

Vaiko delnuose

Draugas atsiuntė šį gražų pasakojimą, negalėjau juo nepasidalinti su kitais.

Vaiko delnuose

Tik vaiko delnuose, tuose mažučiuose delniukuose, gali sutilpti tiek daug. Ten rado sau vietą meilė, tikėjimas ir paguoda. Prisiglaudė supratimas ir atjauta. Prieglobstį sau susikūrė gerumas ir šiluma. O delnai atrodė tokie maži… Kaip ir mažylio širdutė, rodos tokia mažutė, bet čia telpa dar daugiau nei delnuose. Įdomu kodėl kai augame iš tų gerumo delnų tiek daug išbarstome? Kažkam veltui parduodam tikėjimą ir atsainia ranka numetam meilę… Eidami trypiam tai, kas buvo kruopščiai saugoma. Mindom pasitikėjimą. Ne, ne savim, o kitų žmonių pasitikėjimą mumis. Kaip apgailėtinai kvaila…
O kai sutinkam žmogų, kuris butų vertas tavęs ir to viso gėrio, kurį kažkada turėjai tegali jam pasiūlyti likusius trupinius. Tuomet slapta kamputyje svajojam kaip butų gera atiduoti daug daugiau nei juoką, daugiau nei gražią šypseną, norisi atiduoti tai, kas tikra – jausmus. Juk gera padavus ranką kartu su ja atiduoti viską, kas sutilpo į vaikiškus delnus…

--- (Eglė Č.) Tiesiog is interneto...

Kartais užtenka vieno saulės spindulio

Kartą gyveno du ledokšniai. Susidarė jie gilią žiemą giraitėje, kalno atšlaitės oloje, tarp įvairiausių kelmų, šakų ir uolų.
Tačiau vienas kitam jie buvo pabrėžtinai abejingi ir jų bendravimas dvelkė šalčiu. Keletas „laba diena“ ir keletas „labas vakaras“. Ir daugiau nieko. Jiedviem taip ir nepavyko nors kiek „pralaužti tarpusavio ledų“.
Kiekvienas sau mąstė: „Galėtų jis prie manęs prieiti.“ Bet ledo luitai patys sau vieni negalėjo nei prieiti, nei nueiti.
Niekas taip ir nepasikeitė, ir ledo luitai dar labiau užsisklendė savyje.
Toje pačioje oloje gyveno barsukas. Vieną dieną jis neiškentė:
– Kaip gaila, kad turite čia tūnoti. Tokia nuostabi saulėta dienelė!
Ledo luitai skausmingai sutraškėjo. Nuo pat vaikystės žinojo, kokia pavojinga jiems saulė. Tačiau visų nuostabai vienas iš luitų paklausė:
– Kokia ji – saulė?
– Nuostabi… Tai… gyvenimas, – atsakė sumišęs barsukas.
– Ar negalėtum praardyti skylės urvo viršuje… Norėčiau pamatyti saulę… – atsiliepė ir antrasis luitas.
Barsukui nereikėjo to kartoti. Tučtuojau tarp šaknų jis praardė plyšį, ir šilta švelni saulės šviesa auksine banga užliejo urvą.
Po kelių mėnesių, vidurdienį, saulei įšildžius orą, vienas ledo luitas pastebėjo, kad pradeda po truputį lydytis ir tirpti virsdamas skaidriu balokšniu. Dabar jis jautėsi kitaip ir jau nebebuvo tas pats ledo luitas kaip anksčiau. Lygiai tokį pat nuostabų atradimą išgyveno ir antrasis. Diena po dienos iš ledo luitų tekėjo vandens srovelės, plūsdamos prie olos angos, kur pamažu telkėsi krištolinis ežerėlis, atspindintis dangaus žydrynę.
Ledo luitai dar tebejuto savo šaltumą, lygiai kaip ir savo trapumą, vienišumą, nerimą bei nepasitikėjimą. Tačiau jie suprato, kad yra panašūs ir vienas kitam reikalingi.
Prie ežerėlio numalšinti troškulio atskrido du dagiliukai, vieversys, dūzgė vabzdžiai, maudėsi pūstauodegė voverė, ir du ledo luitai, regėdami kitų laimę, suprato turį širdį.
Kartais užtenka vieno saulės spindulio. Malonaus žodžio. Pasisveikinimo. Glamonės. Šypsenos. Tiek mažai, kad tie, kurie yra šalia mūsų, taptų laimingi. Tai kodėl mes to nedarome?  

--Bruno Ferrero. Kartais užtenka vieno saulės spindulio.